Kasutaja hitten päevik
Už lango kiek matėsi palengva juodavo sodriai mėlynas dangus. Kamuoliniai debesys pamažėle lyg norėdami suskubti vertėsi vienas per kitą, grūdosi ir nyko nešdami savyje lietų. Tingiai vėjo sūpuojami klevai numesdavo vieną kitą gelstelėjusį lapą ir šis sūpuodamasis į šalis nusklesdavo ant tako prisijungti prie savo brolių. Artėjantis ruduo nepastebimai viską keitė aplink save kartu nešdamasis ir tykią išsilgtą ramybę.
Ant stalo stovinti apdulkėjusi nuotrauka patraukė mano dėmesį.Pasižiūrėjus iš arčiau joje matėsiužfiksuotas blyškaus veido jaunuolio veidas. Anuomet, dar toks tyras, darnos ir simetrijos derinys sukurtas gamtos. Laiptuose, vedančius į antrą aukštą pasigirdo girgždesys. Kažkas šaukdmas mano vardą lipo laiptais primindamas senas,…
1 skyrius
1825 lapkričio 19 oji. Tai buvo viena iš tų paskutiniųjų dienų, dienų kai geso ruduo. Tiesa ši buvo visai kitokia. Rytas, toks nebūdingas tokiai rudens dienai, tarsi nujausdamas artėjančią, mirtį sėjančią žiemą buvo neįprastai giedras. Tam tarsi pritarė pro sunkią švino…
Įsibrovęspro lapų skraistę
Į šešėlių karalystę senai apleistą
Spindulys nedrasiai apsidairė
Lyg elfų karalystėn pakliuvęs nejučia
Jis ūmai sustingo, ten kur stoja laikas
Žvilgsniu nubėgęs milžinų kamienais
Jis išgirdo tyliai raudančius medžius
Senų laikų didybę tik senoliai gailiai mena
Žvelgdami į pamatus tuščius
Jų…
Užrašai sau
Kažkas yra sakęs, kad naktis yra patrauklesnė nei diena. Diena patraukli savo nuogumu o naktis yra pasislėpusi po apsiaustu kai visas tikrumas ištirpsta netikrumo prietamsoje. Ir alėjoje augantys klevai, liepos, jų vaiduokliški siluetai metant tamsiai žalių lapų nuotrupas. Ir kai bandai įžvelgt kažką daugiau, susiduri su paslaptimi, tamsa ir jauti, kad tas kažkas tiesiog tvyro ore. Kitoniškumas kurio negali pajusti žmogiškiskosios juslės, nes jos nepakankamai jautrios, nepritaikytos masinio vartojimo juslės, užgniaužtos. Žmogus, savo netikrume jau nebepajėgus matyti, justi, kritiškai mąstyti savo galva. Ir kai žvelgi į visą tą visumą kurios negali…
Ši istorija yra be galo sena, apgaubta tik nedaugeliui prieinama laiko skraiste, saugančia savyje kaip ir kitados, kaip ir dabar, ir kaip jaučiu ir ateityje dar saugos šios istorijos paslaptis. Ir mano atpasakojami vaizdai tėra tik blankus atspindys to ką aš mačiau.
Kažkur toli sename medžių guote, kuris kažkada buvo visai ne guotas o parkas, seno nūdien jau nugriauto dvaro brolis, vinguriavo tik šio prieglobsčio šeimininkams težinomas siauras, žolynais apgaubtas takelis, vedantis pro susitaršiusias, kvapnias geltonais žiedais aplipusias akacijas, už posūkio pasisukantis pro kažkada buvusio apgriuvusio rūmo…