Užrašai sau

Kažkas yra sakęs, kad naktis yra patrauklesnė nei diena. Diena patraukli savo nuogumu o naktis yra pasislėpusi po apsiaustu kai visas tikrumas ištirpsta netikrumo prietamsoje. Ir alėjoje augantys klevai, liepos, jų vaiduokliški siluetai metant tamsiai žalių lapų nuotrupas. Ir kai bandai įžvelgt kažką daugiau, susiduri su paslaptimi, tamsa ir jauti, kad tas kažkas tiesiog tvyro ore. Kitoniškumas kurio negali pajusti žmogiškiskosios juslės, nes jos nepakankamai jautrios, nepritaikytos masinio vartojimo juslės, užgniaužtos. Žmogus, savo netikrume jau nebepajėgus matyti, justi, kritiškai mąstyti savo galva. Ir kai žvelgi į visą tą visumą kurios negali apglėbt nejučiomis prisimenu istoriją. Ne ta kurios mus mokė mokykloje ir ne kuri mus įkvėptų patriotizmui ir savo tautos aukštinimui o tą kuri mums perdavė tai kuo esame dabar. Dabartinė akimirka kurią tu bandai įminti, bet negali, nes ateina kita akirka ir šioji jau tėra praeitis, prisiminimai, kažkada praėjęs momentas. Prisimenu seną istoriją jau tapusią legenda apie gyvenimą. Apie paskutiniają galų tvirtovę “Alesia”. Paskutinis žymus pasipriešinimas tironijai. Istorija, kad ir kokia objektyvi vis dėlto subjektyvi. Ji niekados neperteiks to kas buvo iš tiesų, nes negali užfiksuoti visko. Ir visa tai kuo buvo galai, ir tai kaip juos parodė romėnai tebuvo tik subjektyvus bandymas išaukštinti save. O tvirtovė tai buvo mūšis dėl savo laisvės, svetimų žmonių gyvenimai. Tai dėl ko buvo kurima ištisa kultūra. Savi papročiai, ritualai, tradicijos. Ir tai vertė juos žmonėmis turinčius savitą pasaulėžiūrą, nė kiek ne blogesnę nei, kad romėnų ir viso to jie buvo priversti atsisakyti, bet neišsižadėti širdyse. Romos imperijos legionai apsiaučiantis miestą. Žudynės, klyksmai ir griovimas, dėl to, kad jie buvo kitokie. Paskutinis galų bandymas prasiveržti į miestą bandant atstumti priešų ataką ir galų gale pralaimėjimas. Bet aš tikiu, kad nors jie ir pralaimėjo jie žuvo už tai kuom tikėjo ir, kad romėno kardas galo krūtinėje sukėlė tik panieką. Ir kad, daugelis jų žuvo narsiai, neišsižadėdami savęs ir nepamiršdami tai kuo buvo. Galima pavergti tautą, bet negali sunaikinti tai kuo ji yra. Tai yra subjektyvus požiūris, bet kai mąstai apie tai kiek atidavė kažkada žmonės už tai ką mes turime dabar, nejučia susimąstai koks nedėkingas esi, atmesdamas visa tai, nė nepabandymas suprasti to. Kartais jaučiu alsavimą, lyg praeities šešėliai būtų šalia, lyg tai nebūtų tai ką žmonės vadina praeitimi, o kažkokia kita substancija kuri visados tvyro ore, bet tu jos negali išvyst.

Dažnai viskas maišosi ir nežinai kas yra tikra. Prieš akis lekia stepių vilkas, šiepiantis dantis belaukdamas savo dalies. Ir klykiantis varnas kuris primena, kad tau nevalia sustoti. Ir tai yra dualizmas kuriuo aš tikėjau. Būties dvilypumas, bet negali būti tik tas kažkuris vienas, kai siela yra sudaryta iš daugybės krislų ir slepia savyje daugybę vaizdinių. Kai esi viena ir daugelis vienu metu ir lyg srovės kurios teka tavyje sueina į vieną tėkmę daro tave tai kuo esi. Mintys lyg vientisas paveikslas, nuolatos judantis, išblukęs lyg nuo daugelio metų naštos ir niekados ne tas pats o nuolatos kintantis ir mirgantis lyg vaizdas negalėtų susifokusuoti. Ir tu tematai centre einant kažkokį žmogų kuris neturi tavo veido, nes jis paslėtas gobtuvo klostėse o jį gobiantis apsiaustas slėtptų tave patį nuo savo žvilgsnio. To žmogaus vardas Abejonė arba Nepasitikėjimas arba vienu metu viskas. Aš nuolatos svajoju apie meną pranokstantį žmonijos pasaulėžiūras ribas. Tai kas nepriklausytų nuo “kažko” o būtų savaime kažkas universalaus. Bijau kad tai neįmanoma. Bet koks darbas, bet kas ką kuria žmogus visų pirma yra surišta su žmogaus savastimi, su subjektyviu požiūriu ir net kad ir kaip stengseis visų pirma tai bus “tavo” menas. Graikiškasis mąstymo, tai yra ką mes paveldėjome ir logika yra neatskiriama nuo mūsų mąstymo. O kiek daug negali logika, aiškinanti priežastis, pasekmes, bet savo šaltumu ir beasmenišku tesuteikianti tik regimajį pažinimą, bet esanti taip toli nuo to kas yra konstatuojama. Žmogus yra nepažinus, nes jis visados težiūri iš vieno taško, negalvodamas apie kito. Keisti požiūrio perspektyvas ir naudoti savo galvą kažką apgalvojant štai kas yra mąstymas. Baigiant norisi pacituoti nuostabius Nyčės žodžius kurie mane iš dalies ir paskatino tai užrašyti. “Aš nepriklausau prie tų, kurie mąsto tik tada, kai sėdi apsikrovę knygomis, kuriems tik knygos įjungia smegenis – aš įpratęs mąstyti po atviru dangum, eidamas, šokinėdamas, kopdamas, šokdamas šokį, o mieliausiai – ant vienišų kalnų, arti prie pat jūros kranto, ten, kur net takeliai atrodo tokie mąslūs”.

Nuostabu yra traukti į save orą ir jam sunkiantis į tave justi, kad tu gali gyventi ir patirti visa tai, ką kas yra tavo valioje.

Meeldib! 5