Vakarų pasaulio pasienyje apgaubta nakties siaučia fiesta. Skamba trankios elektrinės gitaros, liejasi pigus alkoholis. Jauni žmonės išpažįsta formų ir įsitikinimų įvairovę.
Tamsoje eina vyriškis senu odiniu švarku, apytušte, brezentine kelionės kuprinė. Naktyje Jis kerta siena. Jis sustabdomas pasieniečių. Prasideda kankinanti patikra.
-Turite nelegalių daiktų, iš padilbų paklausia niūrus vyriškis?
Iš lėto atsakau, kad ne.
-O bagažas?
Paaiškinu, kad tai tik sena kuprinė su elementarias daiktais.
Pasienietis pasižiūri į mane, jau neslėpdamas nustebusio veido, skvarbių akių. Jis mane įtaria kažkuo. Esu patikrinimas. Prasideda klausimų lavina. Jie gula vienas po kito ant manęs. Kaip kalnas, kuriam aš nepriklausau. Nepamenu, kada palikau savo butą. Viskas vyko tarsi suplanuota. Iš pradžių nutrūko ryšiai su žmonėmis. Vėliau nebejutau noro turėti daiktų, nes šie mane pernelyg kaustė prie savęs. Bet net atsikratęs ir šių jutau, kaip man slogu gyventi vienišo daugiabučio bute. Vieną pavakary išėjau, netaręs niekam nė žodžio.
Kelyje sutikau, daug žmonių, pakeleivių. Mes šnekėdavome. Jie visi buvo įdomūs. Bet jų akys buvo užgesusios. Jiems netrūko saviraiškos formų, bet jie visi buvo pasimetę. Nežinantis ko ieško. Klaidžiojantys. Kai kurie kaip ir aš.
Pasienietis ilgai į mane žiūrėjo. Jis nebematė manyje grėsmės, tik žmogų, kuris neturi atsakymų įklausimus. Be tikslo ir nenuspėjamą.
Pagaliau buvau laisvas. Galėjau keliauti toliau. Į Rytus.
Naktyje link ten kur kyla saulė keliauja Vakarų Žmogus. Su dulkėtu keliu tolsta ir dūžta akordai. O priešais jį į priešingą pusę ieškotojo žvilgsiu traukia Rytų piligrimas.
Kommentaare veel ei ole.
Lisa kommentaar, ole esimene!