---

Jis bėga, tarsi pabudęs iš gilaus letargo miego, būtų atsiminęs kažką svarbaus. Šaltas vėjas maloniai glosto veidą. Sustoja priešais medį, visiškai paprastą ir neišvaizdų. Plikos šakos linguoja judinamos vėjo. Supratęs, jog pavėlavo jis nunarina galvą, ir paskęsta prisiminimuose. Ankščiau jis ateidavo čia kone kasdien, be jokios aiškios priežasties. Pakeldavo galvą į viršų ir žvelgdavo metamorfozes išgyvenantį klevą. Vaizdai kurie įstringa atminty, bet nesiduoda išplešiami žodžiais. Sklandantys kažkur nepasiekiamai. Kąs kart atėjęs jis regėdavo vis naujus pokyčius tame pačiame rudens natiurmorte. Ir kaskart bandydavo juos užfiksuoti atminty, sujungti juos į vieną visumą ir suprasti, bet kas kaskart nepavykdavo. Netvarios jungtys lyg krentantys lapai išsirdavo palikdami paskiras detales. Atminty liko tik fragmentai. Giliai atsidusęs jis užsimerkė, norėdamas pabėgti nuo minčių. Leisdamas plaukti sąmonei tolyn jis užleido vietą juslėms. Aplinkui girdėjosi kurtinamas medžių ošimas. Visi garsai buvo vienodi, bet kuo ilgiau jis klausėsi tuo geriau pradėjo skirti smulkias tonacijas paskirų bangų. Antai tas galingas ošimas tai pritylantis, tai su nauju galingumu užeinantis priklausė senajam ąžuolui. Vėtros kompanijoje jis sekė savo seną epą, kaip kažkada prie kelis šimtus metų į berniuko ranką atsitiktinai bevaikštinėjant kieme nukrito gilė. Ši buvo pasodinta plynėje. Metams bėgant sudygusi gilė stiebėsi aukštyn ir iš jos iškilo aukštaliemenis ąžuolas. Praėjo daug kartų. Ne vienerios akys mąsliu žvilgsniu klajodavo jo kamienu. Tiesialiemenis jaunuolis sukumpo po metų našta. Jo kamienas tapo drūtas, išvagotas žaibo palikto rando besitiesiančio aukštyn. Kai išvargęs ąžuolas aprimdavo, pasigirsdavo klevų dejonės. Kartkartėmis girgždėdami jie tyliai šlamėjo lyg minėdami praėjusias dienas. Visa ši tyli muzika buvo papildoma vėjo šuorais, nuvytusios žolės šnarėjimu ir prasidėjusiu šaltu rudens lietumi. Atsimerkęs jis išvydo jog artėjo sutemos. Tamsoje ant medžių šakų vėl pynėsi lapai. Juodas, mirguliuojantis paveikslas pynėsi įvairiausiais juodais atspalviais. Lapai priminė žemėlapį. Nuolatos kintančios demarkacijos ribos tai pajudėdavo priekin ar atsitraukdavo lyg vėjo stumdomas kariuomenės frontas. Pro kiaurymes juodavo dangus. Bėgantys debesys virto į juodą pulką fantastišku greičiu bėgančiu skliautu. Jaunuolis patraukė namo. Jis pradėjo suprasti. Paskiri vaizdai nėra tai kas sudaro mūsų atsiminimų objektą. Žvelgdamas į gyvenimo vaizdus jis prisimindavo į vientisą, nedalomą masę sutelktus esenciją. Dar daugiau mūsų stebėjimo objektas visados atrodo nerealus. Mes jame ieškome tai ką ten tikimės rasti. Svajonės, materija neegzistuojanti realybėje kaip apčiuopiama medžiaga telkiasi kitais pavidalais. Tad kas kartą priartėjus prie savo svajonių tikslo jis išblykšta, tampa permatomas ir nepagaunamas. Kai mes pagaliau pasiekiame tai ko taip senai troškome, tai dingsta, susilieja. Ir nesupranti kodėl ta laimė tokia trumpalaikė. Kodėl iškyla abejonės. Neretai jaunuolis atlikęs per dieną visa kas jam atrodė svarbu, tikėdavosi atrasti ramybę, bet vietoje jos iškildavo nenuilstantis maudulys. Jis bėga naktyje, nešamas vėjo jis tikisi pavyti patį judėjimą. Jei ieškai tiesos, ieškok jos ne vien knygose. Įsiklausyk į medžių ošimą, kaip bangų mūša ritasi pakrante. Tai nėra kažkas pastovaus. Ji yra ten, neapčiuopiama ir nuolatos kintanti. Ji esti naktiniame danguje, audrose, vakaro tyloje. Lyg jūros banga ji yra vis ta pati, bet vis kitur. Visur.

Meeldib! 3