Kaip atrodo gimstanti idėja. Ar ji turi pavidalą. Mintis išnyra iš nežinomų gelmių. Kam? Ar idėja turi bent menkiausių sielos požymių. Jei tai tik negyva minčių fragmentacijos seka, kam apskritai galvoti ir kurti. Ko vertas, negyvas, yrantis kūnas. Kaip atrodo mintis kuri įgauna savo pavidalą, sielą, gyvenimą ir pradeda gyventi atskirą, nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą...

Ant skardžio krašto sėdėjo jaunuolis. Plakė kulnais į uolos kraštą. Vėjas taršė ilgus, susivėlusius plaukus. Pavandenijusiose akyse blykčiojo minčių bei besikeičiančių laikų atspindžiai. Vėjo nugairintas veidas išdavinėjo blyškesį. Jis sėdėjo ir mąstė. Ar jis tikrai egzistuoja ar tik tėra kažkieno fikcija. Uždavinėjo sau šimtus klausimų. Kūrė hipotezes ir jas vėl atmetinėjo. Prieš akis skriejo netenkinantys atsakymai..

Ore tvenkėsi pavasaris ir ant automobilio lango stiklo krito pirmieji lašai. Diena grasino būti apsiniaukusi, bet tai nebaugino, nes buvo malonu bėgti į autobusą besitelkiant juodiems debesims ir lenktyniaujant su lietumi. Pojūtis, kad esi gyvas. O diena prabėga nereikšmingai. Gatvėje prieš akis skrieja veidai. Skubi atlikti smulkius reikalus, bet jauti, kad visa tai tėra laikina ir nereikšminga. Po visko prisimeni tik bilietą, autobusą, kelionę namo ir staugianti vėją einantį šuorais per kelią. Galiausiai pabėgai iš šio pasaulio ir pasitraukei į nuošalų užkampį. Ilgą laiką ten tau buvo patogu. Bet ir ten kaip kokie termitai pradėjo brautis žmonės, keliauninkai, turistai ir visi kiti kuriems reikia sąlyčio su gamta, naujo savęs atradimo.

Tu sėdi ant atbrailos krašto. Uoliena dūla. Viena diena ji neatlaikys sunkiai springdama nudundės žemyn. Žinai, jog akmenys aplink tave ir visa kita tėra svetimkūniai. Tu esi svetimkūnis, įsitaisęs ant jų ir jūsų nesieja joks ryšis. Nuo bedugnės tave skiria tik keli coliai. Jei paslysi ir žūsi tavęs nebeliks. O akmenys, atbraila ir toliau gyvuos sau savaime gairinami negailestingo vėjo.

Jau pamiršai ką reiškia būti žmogumi. Metų laikai keičiasi. Saulė jau ne kartą paliko savo ženklus tavo veide, o lietus ir vėl juos nuplovė. Vėjas nugairino skruostus. Daugybę kartų pro tave ūžė audros, kaskart vis praeidamos.

Tu jau seniai nieko nebeieškai. Tiesiog sėdi ir stebi kaip keičiasi priešais skardį besidriekiantys slėniai. Tau patinka stebėti medžius; kaip jie tyliai užsiėmę savo būtimi, be jokios skubos siaučiasi savo apdarus. Stebi kaip merdi, paliegę medžiai, rudenį metantys blyškius, gelsvus lapus. Kartais ant jų, nebylūs kaip tas ruduo tūpdavosi paukščiai. Pasisūpuodavo ant šakų ir lyg atsisveikinę nuskrenda, nes medžiai pavasarį išeidavo, nebesutikę jo naujais ūgliais.

Pamiršai ką kažkada buvai išmokęs. Pamiršai mąstyti siedamas mintis vienoda logine minčių seka. Jos išsisklaidė ir liko tik nevientisos jų nuotrupos. Ilgainiui pamiršai daiktų pavadinimus, jų prasmę bei paskirtį.

Prie skardžio sustoja automobilis. Išlipa pora. Ji vaikšto, gėrisi gamta ir mėgaujasi kraštovaizdžiais. Staiga jie pamato jaunuolį. Pribėga prie jo ir pačiupę už alkūnės bando jį atitraukti nuo atbrailos krašto. Jaunuolis atsisuka į juos abejingu veidu ir lyg stengdamasis prisiminti seniai pamirštą kalbos skambesį netaria nė žodžio. Galiausiai sunkiai ištaria.

- Ką jūs čia darote?

- Mes bandome tave išgelbėti, - atsako šie.

- Tai jūs, o ne aš esate tie kuriuos reikia gelbėti.

Dažnai tie kurie atrodo labiausiai puolę į depresiją, stipriausiai ir trokšta gyvenimo.

Slėnio keliu ėjo motina su dukrele. Dukrelė užvertė galvą viršun, link skardžio atbrailos pusės ir rodydama į ją pirštu motinai pasakė.

- Žiūrėk mama, ten kažkas sėdi.

- Motina įdėmiai pasižiūrėjo į rodomą vietą ir ištarė.

- Ten niekados nieko nėra ir nebuvo.

Tik stūgaujantis vėjas kalnų atbrailose.

Meeldib! 5