25.03.2013
32, Šiauliai, Leedu
O kalnakasy, ko
tu vis rausies isčiose žemės gelmės, ko vis nerimsti. Diena dienon tu už pečių
užsikišęs kirtiklį trauki kaskart vis giliau ir kiekvienakart tu grįžti vis
labiau išblyškęs, paniurusiu žvilgsniu. Saulės tu jau nematai, o jaunuolis
kažkada toks tyras buvai ir niekas tau nerūpėjo, raudoniu degė tavo veidas ir
šypsena nenuslinkdavo veidu, kolei pasirodė tas šešėlis ir vieną dieną tu
palydėjęs mane apsiblausiu žvilgsniu nusprendei dvasios turtų tau negana ir
turi susikrauti žemiškos naštos gėrybių. Veidu tavo užslinko niurus šešėlis,
dingo raudonis ir įdubo veidai o šypsena užgęso nelyg žarijos pelenuos. Ir štai
iš metai iš metų tu vis trauki gelmių gilybėn ir vakarais, nelyg paslaptingas
lobių sargas, nešiesi tu paslaptis po skvernu dėbsodamas į šalis skersai.
Išslinko šešėlis, paženklintas mirties. Tu radai jau savo lobį, bet laimės nėra tavam veide. Turtus tempi užgęsusiu žvilgsniu ir lyg grandinėmis sukaustytu žingsniu eini nunarinęs galvą. Norėtum dar išvyst kaip šviečia saulė, bet kūnas jau pavargęs nuo naštos, ir apnuodyta siela veržias į požemius atgal. Tavo savastis akmenuos šaltuos ir to jau niekas nepakeis. Tik dangūs šypso sau aukštai, ne vieną pražudė turtai šie.
O kalnakasy, ko tu vis nerimsti?
Išslinko šešėlis, paženklintas mirties. Tu radai jau savo lobį, bet laimės nėra tavam veide. Turtus tempi užgęsusiu žvilgsniu ir lyg grandinėmis sukaustytu žingsniu eini nunarinęs galvą. Norėtum dar išvyst kaip šviečia saulė, bet kūnas jau pavargęs nuo naštos, ir apnuodyta siela veržias į požemius atgal. Tavo savastis akmenuos šaltuos ir to jau niekas nepakeis. Tik dangūs šypso sau aukštai, ne vieną pražudė turtai šie.
O kalnakasy, ko tu vis nerimsti?
4 vaatamisi
Kommentaare veel ei ole.
Lisa kommentaar, ole esimene!