Už lango kiek matėsi palengva juodavo sodriai mėlynas dangus. Kamuoliniai debesys pamažėle lyg norėdami suskubti vertėsi vienas per kitą, grūdosi ir nyko nešdami savyje lietų. Tingiai vėjo sūpuojami klevai numesdavo vieną kitą gelstelėjusį lapą ir šis sūpuodamasis į šalis nusklesdavo ant tako prisijungti prie savo brolių. Artėjantis ruduo nepastebimai viską keitė aplink save kartu nešdamasis ir tykią išsilgtą ramybę.

Ant stalo stovinti apdulkėjusi nuotrauka patraukė mano dėmesį.Pasižiūrėjus iš arčiau joje matėsiužfiksuotas blyškaus veido jaunuolio veidas. Anuomet, dar toks tyras, darnos ir simetrijos derinys sukurtas gamtos. Laiptuose, vedančius į antrą aukštą pasigirdo girgždesys. Kažkas šaukdmas mano vardą lipo laiptais primindamas senas, išklerusiąs pakopų lentas ir šioms cypiant vis garsiau atsidarė durys į mano kambarį. Įraudęs jaunuolis įžengė į kambarį ir susmukęs ant kėdės garsiai atsipūtė įsmeigdamas į mane savo akis.

- Tikėjausi tave čia užtikti. Vėl sėdi prie knygų, - tarė jis nužvelgdamas į nuo laiko išblukusį tomą, gulintį priešais mane. - Nemanai, kad visos tos dulkės tau ne į naudą? Jau geriau išeiti pasivaikščioti užuot čia sėdėjus kai lauke toks nuostabus oras.

Takas vedantis į pamiškę jau buvo bepradentis dengtis gelsvais lapais svyravo tolyn po Adriano kojomis ir šiam beeinant vėjas plaikstė jo ilgus, tamsius plaukus ant lengvo palto. Iki skausmo man pažįstama figūra sparčiai ėjo prieky ir atsigreždama vis ragino mane, kad neatsilikčiau.

Pamiškė prasidėjo plačiai į visas puses pasiskleidusiais klevais, kurių milžiniškos šakos jungėsi mums virš galvų į vis labiau retėjančią, margą paklotę. Iš padangių atskriejęs ir tiesiai į Adriano ranką nusileidęs lapas nejučia privertė mane žavėtis savitu, miško gyvenimo ritmu. Gyslų išvagotas jo kūnas jungėsi ir lyg sienomis dalijo jį milžinišką žalią žemėlapį, daugelyje vietų išvagotą ivairiausių rausvų ir geltonų tonų dėmių. Nuostabaus grožio mirtis leidžianti pažvelgti į gyvenimą ir mirtį.

- Greitai ši forma suirs ir lapas pranyks, tad kokia gi prasmė jam buvo augti, - tarė Adrianas paleisdamas lapą žemėn, - jei dar nė neišsiskleidusiam pumpurui jau buvo lemta mirti? Argi mes vertesni už tai, - ištarė jis iš lėto rodydamas aplink save, - kad ir mūsų neištiktų toks pat likimas.

- Abejoju ar kas apskritai žino tikrąją prasmę. Yra daug tiesų, bet nė viena nėra visų.

Po šių žodžių Adrianas pradėjo juoktis.

- Žmonės aršiai ginčijasi, riejasi ir net kelia konfliktus vardan to, kad įrodytų jog yra teisūs. Argi ne juokinga, - tarė jis tvardydamas juoką, - kad nors ir manydami jog yra teisūs, žmonės vis tiek bando tai įrodyti kažkam kitam, jau vien tuo paneigdami savo tariamą teisumą. Kiekvienas žmogus yra unikali individualybė, gyvenanti savitame pasaulyje, todėl neįmanoma pritaikyti vienos universalios tiesos visiems.Argi idėjos yra skirtos vien tam, kad dėl jų būtų ginčijamasi, kad jų dėka žmogus galėtų pasirodyti prieš kitus ir taip numalšinti savo tuščią ego, kai tuo tarpu savo atsiradimo pradžioje dėlei tos idėjos žmonės ir gyvybę turėdavo paaukoti ing galėtu apginti tai kuom tiki. Manau, kad žmogus turi gyventi tai kuom tiki, o ne vien tik tuščiai tai deklaruoti.

- Tai tu nori pasakyti, - ištariau nustebęs, kad žmonėms nebereikia rengti disputų, diskutuoti ar tiesiog dalintis savo įžvalgomis.

- Ne, aš to neteigiu. Tiesiog viskas turi būti daroma sveiko proto ribose. Kiekvienas žmogus atranda savo kelią individualiai ir tai ką tu ką tik išvardijai gali padėti žmogui geriau suvokti ko jis siekia. Bet nereikia primygtinai piršti savo minčių kažkam kitam, lyg absoliučios tiesos, nes niekas negali pasakyti kas teisus, o kas ne, nors to ir nė nereikia.

- Šneki taip lyg tikėjimas turėtų ypatingą svarbą žmogui.

- Taip ir yra. Tikėjimas išlaisvina žmogų iš kasdienybės gniaužtų ir leidžia įžengti ir pajusti tas sferas, apie kuriuos gali nė nenumanyti. Pamatyti tai kas nematoma.

- O kaip tu manai, - ištarė jis pasisukdmas į mane, - ar yra tikimybė, kad šiame pasaulyje būtų dar kažkas be mūsų?

- Žinoma, juk kiekviena žemės kampas yra kupinas gyvybės pradedant pačiais smulkiausiais ir baigiant pačiais stambiausiais ir galbūt tais kurių nė nežinome.

Adrianas papurtė galvą

- Kalbu ne apie tai.

- Kaip ne apie tai? Ką tu turi omeny?, - pasakiau nustebęs.

- Tai nesvarbu tarė jis skubiai. Mačiau kaip plyksteli jo akys tariant šiuos žodžius. Tu nesuprasi šito ir tai nėra tas dalykas apie kurį būtų valia šnekėti. Veltui pradėjau šią temą. Jau derėtų eiti, - tarė jis jau ramesniu balsu, - artinasi liūtis.

O kaip tu? - tariau pažvelgdamas į artėjantį tamsų horizontą.

- Aš dar pabūsiu. Tų paskirų kamienų, bekrentant šlamantys lapai ramina. Noriu jų ilgiau pasiklausyt, - tarė jis nusisukdamas.

- Kaip nori, tik verčiau ilgai neužtruk.

Grįžęs namo sunkia širdimi užkopiau laptais aukštyn į savo kambarį ir pro žalzganą langą stebėjau kaip vis labiau artinasi tamsūs debesys, ir nuo stipraus vėjo iš lėto pradeda įsisiubuoti medžiai. Ant lango pradėję tikšti pirmieji lietaus lašai ėjo vis smarkyn, palaipsniui įgaudami vis daugiau atkaklumo viską nuplauti. Tolimajame giraitės pakraštyje mačiau besėdintį Adrianą. Staugiantis lietus vėjyje mirkdė ir kedeno jo plaukus. Negalėjau ilgai taip sėdėti ramiai šiltame kambaryje, tiesiog žiūrėdamas į jį.

Nusigauti atgal buvo sunkiau, negu, kad einant namo. Stiprus vėjas kliudė eiti per pažliugusį taką ir nuolatos vertė mane klupinėti. Vaizdas kurį pamačiau nusibrovęs prie giraitės privertė mane pašiurpti. Ne, ne dėlto, kad išvydau Adrianą stovintį purvinomis lininėmis kelnėmis irpermirkusiais, susitaršiušiais plaukais. Atrodė, kad jam visa tai nė motais. Lyg jo čia nė nebūtų. Žalsvos akys buvo papilkėjusios ir netekusios gyvybės, o susitraukusios akių lėliukės žvelgiančios į niekur, nejučiomis vertė gūžtis ir bėgti nuo viso šio reginio kuo toliau. Pabandžiau kažką jam pasakyti prieidamas prie jo ir švelniai papurtydamas jį už peties. Jis sureagavo tik iš antro mano mėginimo. Iš lėto, į mane pasuktame jo žvilgsnyje aš išvydau tuštumą. Tai buvo ne ta tuštuma kurią dažnai gali pamatyti jokių siekių ir visko pasibodėjusio žmogaus žvilgsnyje. Ji greičiauatspindėjo norą būti paliktam vienu, pasaulio pilkumą sumišušį su ilgesiu kažkam, ko aš tada neįstengiau įžvelgti savo bičiulio akyse. Jis buvo toli nuo manęs.

- Tai iš tikrųjų yra, - teištarė jis atsistodamas ir nueidamas beveik nepažvelgęs į mane.

Nemačiau jo kelias dienas. Vis mąsčiau apie jo žodžius, bet bergždžiai. Tik vieną dieną, pavakary man eilinį sykį besėdint prie savo darbinio stalo kažkas pasibeldė į mano kambario duris ir pro jas įėjo Adrianas. Iš visos jo povyzos matėsi, kad jis išsekęs. Jo akių žvilgsnio tuštuma nesumažėjo, tik įgavo kiek kitokį pobūdį – tapo bauginančiai ryžtinga.

- Eime, noriu tau kai ką parodyti.

- Nemanai, kad tam jau kiek netinkamas metas, greit sutems.

- Būtent todėl aš ir noriu eiti dabar. Saulėlydis kaip ir saulėtekis yra ypatingas metas, kada baigiasi viena ir prasideda kita. Pabaiga be pradžios.

Mačiau, kad tai ką man nori parodyti Adrianas yra svarbu, tad tylomis leidausi sekti paskui jį. Vieta į kurią patekome buvo dar iš senų laikų išlikusi savotiška gamtos alėja, susidedanti mažne iš milžiniškų ąžuolų, savo milžiniškais kamienais besistiebiančiais į dangų, bandančiais užgožtiklevus, kurie čia neatrodė ypač laukiami. Ši vieta buvo dar neišniekintas gamtos kampelis, kur pro tankios lapijos properšas besiskverbiantys, besileidžiančios saulės spinduliai darė šią vietą kone sakrališką.

- Tai ką tu norėjai man parodyti, - paklausiau Adriano, bet man nespėjus nė pradėti antro sakinio rankos mostu buvau jo sustabdytas.

- Geriau jau būtų tylėti nei prabilti šioje vietoje, bet kaip matau tavo nekantra neleis to padaryti. Žmonės nemėgsta tylos, - ištarė jis tyliai artikuliuodamas garsus. Ji juos trikdo, todėl gana dažnai jie bando ją užpildytibereikšmiais garsais. Tyla reikalinga tam, kad mes išmoktume įsiklausyti į mus supančius garsus. Deja šiais industrijos laikais jos perdaug bijoma. Žmogus bijo pats savęs.

- Tik paklausyk kaip šiurena medžių lapai palengva siūbuojami vėjo atnešamo iš kakžkur taip toli, kad mūsų vaizduotė pasilieka anapus tos ribos bejėgė. Jei apskritai galima įvardyti šiuos garsus, svetimus žmogaus ausiai, geriausia juos būtų pavadinti daina, nes kitokio apibūdinimo šiai kalbai dar neradau. Tai senovės entų kalbos trupiniai šlamesiu, ošimu ir kitoje formoje, išlikę nūdienos medžiuos. Argi ne daug ir nuostabaus pasakoja vėjas šnarantis medžių takais. Deja žmonės to nebesugeba išgirsti. Miško alsavimas persisunkęs krebždančiais miško gyvių garsais. Vienišo paukščio čiulbėjimas. Ar girdi kaip griūva žemėn sutręšęs kelmas išleisdamas paskutinį dulkių kupiną atodūsį? Įsiklausyk į žingsnius paliekamus šio miško sergėtojų elfų. Jie praktiškai nematomi žmogaus akiai, nes tai nepaprastai tyros būtybės, neprisileidžiančios pašalinių. Per pastarasiąs kelias dienas aš ilgai klaidžiojau, mąsčiau ir jie atsiliepė. Leido akies krašteliu pažvelgti į jų pasaulį. Tai buvo kažkas daug paprastesnio nei tai, ką aš tikėjausi išvysti, bet ir nemažiau įstabaus. Tai ką jie man parodė buvo tyra ir paprasta, kaip ir jų pasaulis persunktas romios tylos, nekintamumo ir mąslaus grožio kokio jau nebeišvysi pompastikos persunktame žmonių pasaulyje. Jų dėka aš išmokau giliau vertinti kiekvieną daiktą paliekant jo paviršutiniškumą šešėlyje. Tąkart kai mes išėjome pasivaikščioti prieš audrą man pasirodė elfų mergelė. Nuostabaus grožio dvasia amžinai klaidžiojanti po miškus leido man patirti tai ką dabar bandau atpasakoti tau. Aš žinau, kad neturiu tam tinkamų žodžių, nes ne viskam yra žodžiai, bet aš negalėjau susilaikyti tau to nepapasakojęs nors ir buvau įspėtas.

- Adrianai ką čia šneki? Koks dar įspėjimas, - ištariau su rimtu išgaščiu.

- Įspėjimas, žinia, prakeikimas – vadink tai kaip nori, bet kažkas turi tai žinoti prieš man išeinant.

- Įšeinant kur? Nesuprantu ką tu tuom nori pasakyti. Mums reikia eiti, tu karščiuoji ir tik pakenksi sau taip.

Iš tiesų aš mačiau, kad jis atrodė nekaip. Nuo mūsų pokalbio pradžios, dar labiau išblyškusiame veide karščiuojančios akys teikė ryškų kontrastą, o visų blogiausia buvo tai, kad jis nuolat kosėjo giliai iš krūtinės kylančiu kosuliu. Dėlei to jis nė negalėjo ilgiau stovėti nepasirėmęs.

- Suprasi, kai ateis metas, o dabar jau metas eiti, - tarė jis iš lėto pakildamas.

Palydėjau jį iki savo namų posūkio ir slegiamas niūrių minčių užlipau atgal į savo kambarį. Dar kelias dienas man teko regėti Adrianą vaikštinėjant į nelemtąją vietą kol galiausiai vieną dieną man, neišvydus einant jo įprastu maršrutu, į mano duris pasigirdo beldimas ir pro duris skubiai įžengęs Adriano šeiminykštis skubiai pakvietė eiti paskui jį į jo namus – esą ištiko nelaimė, kurią aš pastarosiomis dienomis nors ir skaudžiai nujausdams nieko negalėjau padaryti. Įėjęs į vidų radau jau visus susirinkusius viename iš miegamujų. Adrianas gulėjo lovoje visas išpiltas praikaito, žymiai sublogęs nuo progresuojančios ligos. Netrukus sužinojau iš šalia jo lovos stovinčio daktaro kad, jam nustatytas sunkus plaučių uždegimas, kurio nebeįmanoma sustabdyti. Mano bičiulis palengva traukėsi iš šio pasaulio. Priėjęs prie jo bandžiau jį prakalbinti ir jam atvėrus vokus pamačiau ligos išsekintas, žalzganai spindinčias akis.

- To neturi būti, - ištarė jis pažvelgdamas man į akis.

- Ko neturi būti?

- Gėrio ir taurumo – dėl visko, ko amžiais kariavo žmonės. Neturi būti paslapties gaubusios šį pasaulį, nes ji iš lėto nyksta, o kartu su ja ir ir ją pažinęs žmogus. Žmogus išniekins ją suteršdamas ir paversdamas ją dykyne.

- Žinai kodėl visa tai kažkada klestėjo? Buvo daugiau sielų nesuterštų visur įkiriai besiskverbančio švietimo, bejausmio išprusimo. To negali būti pasaulyje kuriame žmogiškumas yra naikinamas lyg piktžolė. Tai kas nesugrąžinama jau yra prarasta ir iš to beliko vien blankus atspindys, į kurį kiekvienas išdrįsęs pažvelgti ras vien pražūtingą laimę.

Jis pabandė prisikelti lovoje nors tai ir sekė kosulys krauju. Norėjau sustabdyti ir paguldyti jį atgal ant pagalvių, bet jis atstūmė mano ranką.

- Nereikia daryti, kas bereikalinga. Aš moku už tai, kad įžengiau i karalystę kurios vartai jau buvo užverti ir negana to bandžiau tai perduoti kažkam kitam nors tai ir buvo uždrausta.

- Adrianas vėl užsimerkė nuo išsakytų žodžių. Sunku yra nupasakoti ką jaučiau žvelgdamas į veidą pamažu netenkantį gyvybės. Negalėdamas pakelti milžniško skausmo ir nevilties išėjau iš kamabario, su ant širdies akmeniu sunkiausiu užritintu kuris ir lig šiolei nors ir veik nepastebimai kartais temdo man dieną.

Plunksna neranda simbolių aprašyti pasauliui kuriame gyvena nuojautos, naivus bet kartu toks atkaklus tikėjimas nežinomybe ir žaltvyksle akimirka, atveriančia tai ko negali pajusti joks racionalus protas. Štai ką aš regėjau savo bičiulio akyse per pasakutiniąsias jo gyvenimo dienas, sėdėdamas ant jo lovos krašto ir stebėdamas gydytojo jam leidžiamą morfiną skirtą sustabdyti skausmui, sukeltą plaučių irimo

„Visados yra kažkas daugiau“. Štai tokie buvo paskutiniai tuojau poto užgesusiam mano draugui, kuriuos aš ir lig šiolei menu kaip brangų atminimą ir veidrodžio šukę atspindinčią tai ką išvysta tik nedaugelis.

Žodžiai „to neturi būti“ ir kiek toliau yra žodžiai paimti iš Tomo Mano „Daktaro Fausto“45 skyriaus. Tai tam tikra aliuzija, bei asmeninė dedikacija mano mylimam rašytojui.

Kiekvienas žodis kūrinyje yra reikalingas ir dėl gotikos – kiekvienas ją supranta savaip.

Dainos, kurių tematika glaudžiai persipynusi su novele:

http://www.youtube.com/watch?v=ztD6rgvUTFs

http://www.youtube.com/watch?v=bfumLOZeXgY

http://www.youtube.com/watch?v=dZWGH0ougJI&NR=1&feature=endscreen

Meeldib! 4