---

Yra dienų, kai rodos tuoj pradėsi rašyti. Galvoje sukasi mintys, idėjos, siužetai, nauji sumanymai ir sulig kiekviena diena nenutinka nieko, jausma, kad tai dar ne ta diena nors galvoje jau išgyveni savo nuotrupas. Dienos slenka ir kūrybiniai užmojai užgęsta, idėjos pradeda rodytis kvailos, atsiranda naujų sumanymų, puikesnių siužetų, o mintys kurios rodėsi įkvepiančios, užnugary lieka kaip kažkas seno ir atgyvento. Ir taip bėga dienos, galimybės. Viduje jauti, kad visa tai veržiasi iš tavęs, kartais natūraliai, lyg savaime, sukuri meninio teksto nuotrupą, ir lyg bereikalingą skudurą pamiršti jį. O kiek tokių pamirštųjų buvo. Ir tik tos retos dienos, kai išdrysti pradėti kurti, pagauna tave į kankinamą sūkurį, kai mintis liejasi pačios kone savaime ar sėdėdamas kelias valandas tegali išpausti kelis sakinius, kuriais kartais nesi patenkintas iki galo. Bet baigęs darbą, ar bent jau darbo dalį tadien, jautiesi patenkintas, nes tu rašai save, kas tu esi. Kuo skiriasi statybininkas ir rašytojas. Abu juk, pasakytų paliks ateičiai palikimą, bet požiūrio kampas. Statybinkas negalvoja apie būsimus žmones jo statomoje gūžtoje, nes jam rūpi pinigai. Meninikui, daugumai galioja tas pats, nors tokie yra netikri, bet keliems retiems, tai yra ne kas kita o tik palikimas ateičiai, kažkam kitam, kartais galbūt savanaudiškas bandymas realizuot save, o ypač retais atvejais, atsižadant savęs duoti kažką kitiems. Tai atradau Hessės kūryboje. Ir kam aš katik tai parašiau? Juk galėjau palaidot visa tai kaip ir kitką savo pasąmonėje..

http://www.youtube.com/watch?v=jqDiGJCEd4A

Meeldib! 4