Įsibrovęspro lapų skraistę

Į šešėlių karalystę senai apleistą

Spindulys nedrasiai apsidairė

Lyg elfų karalystėn pakliuvęs nejučia

Jis ūmai sustingo, ten kur stoja laikas

Žvilgsniu nubėgęs milžinų kamienais

Jis išgirdo tyliai raudančius medžius

Senų laikų didybę tik senoliai gailiai mena

Žvelgdami į pamatus tuščius

Jų šakomis nerimstanti dvasia klajoja

Žvelgdama tuščio pūzro akimis

Kai ašen įžengęs pajutau atodusį savy

Manyje atgijo seno dvaro aimana

Paunksmėj plevenanti senų laikų dvasia

Meeldib!