1 skyrius

1825 lapkričio 19 oji. Tai buvo viena iš tų paskutiniųjų dienų, dienų kai geso ruduo. Tiesa ši buvo visai kitokia. Rytas, toks nebūdingas tokiai rudens dienai, tarsi nujausdamas artėjančią, mirtį sėjančią žiemą buvo neįprastai giedras. Tam tarsi pritarė pro sunkią švino uždangą danguje atsiveriančios, tai vėlei vėl užsiveriančios mėlyno dangaus prošvaistės, pro kurias skverbėsi paskutinieji rudens saulės spinduliai. Visas oras buvo tarytum įsielektrinęs, tvyrojo ta apgaulinga ramybė, kuri kartais sustingo gamtą, užtildo paukščių giesmes, žvėrių šurmulį, giliai užliūliuoja šlamančią žolę.
Nerimo tik amžinai kažkur skubantys žmonės. Jie plūdo miesto gatvėmis į visas puses: vienų iš jų veidai buvo nerimastingi, besiblaškantys ir negalintys rasti sau vietos.Kiti iš jų atvirkščiai - rūškani ir nenorintys nieko matyti aplinkui, pasinėrę į savo problemas. Buvo ir tokių, kurie nerūpestingai žingsniavo gatve žvilgsniu gaudydami kiekvieną minios šurmulio garsą. Akį traukė gatve einantis vyriškis, o galbūt derėtų sakyti jaunuolis, nes jo veido bruožai išdavė jį esant dar visai jauną. Jo figūra buvo kiek liauna, bet ganėtinai tvirta. Jis vilkėjo raudonu, aukso kraštais siuvinėtu ir aukso sagomis papuoštu šineliu, kas rodė jo itin aukštą kilmę. Ant baltų ranku, kairės rankos piršto užmautas žiedelis su deimantu liudijo, kad, jis savo gyvenime nėra patyręs vargo. Visa jo eisena bylojo apie nerūpestingą išdidumą, kuris tiesiog dvelkė nuo jo. Ant kaktos jam krito neilgos, juodų, išpuoselėtų plaukų garbanos. Dar sunkiai virš viršutinės lūpos besikalantys ūsai ir lengvi barzdos pūkeliai ant žandų darė įspūdį kad jam apie dvidešimt, o gal ir kiek daugiau metų. Iš po silpnai surauktų antakių žvelgė žalsvos akys. Akys kuriose atsispindėjo gyvenimo pilkumas, tamsinantis jo iš prigimties žalias akis, kas suteikė jo žvilgsniui keistą atspalvį. Pamačius tų akių žvilgsnį retas kuris sugebėdavo nenusukti šalin akių, o pažvelgti į jas. Iš jų sklido ta panieka eiliniams žmonėms ir šaltas abejingumas kito žmogaus jausmams.
Jis lengvu žingsniu ėjo Nevos prospekto link. Jau iš tolo jis buvo pastebėtas dviejų, neramiai besižvalgančių vyriškių.
- Aleksejau, kur taip ilgai užtrukai, manėm, kad jau visai nebeateisi, - tarė vienas iš vyriškių, trumpai skusta barzda ir juodomis kaip varno plunksnos akimis.
- Kaip visada begaliniai reikalai, - tarė Aleksejus žvilgtelėdamas į jo palydovą, – kas ten stovi, ana ten?
- A, Jermalovai, eik šen, prisijunk prie mūsų, šūktelėjo mano pašnekovas.
Prie mūsų prisiartinęs vyriškis kareivišku surdutu ir blyškiu veidu padavė man ranką.
- Malonu susipažinti - Anatolijus. Anatolijus Jermalovas.
- Malonu, - sausai atsakė Aleksejus.
- Na kadangi jau susipažinot turėtume šia progą atšvęsti, kaip tik žinau tam puikią vietelę, - vyriškis juodomis akimis jau buvo besirengiąs mums rodyti kelią, bet Aleksejus laiku jį sustabdė.
- Nereikia – tai yra su mielu noru prie jūsų prisidėčiau, bet turiu atlikti keletą neatidėliotinų vizitų.
- Na, na. Tu visada amžinai paskendęs savo reikaluose. Niekada neprisijungi prie visuotinių linksmybių.
- Turiu nuvykti pas Gorčiakovus – kunigaikštienė būtinai nori, kad atvykčiau į pokylį, negaliu taip paprastai atsisakyti, - šaltai atsakė Aleksejus.
- O, bet jie juk turi dvi žavias dukras, - atitarė mano naujasis pažįstamas, - girdėjau...
- Taip, bet jos manęs nedomina, atsakė Aleksejus susierzinęs, be to gal ir prisijungsiu prie jūsų vakare, - pridūrė jis jau švelnesniu balsu, – žinoma, jei laiku viska atliksiu.
Trumpai šnektelėję apie smulkius reikalus, visas trejetas išsiskirstė savais reikalais. Jaunuolio akys žibėjo. Tvirtu žingsniu traukdamas aukštyn gatve jis niūniavo kažkokius atmintin įstrigusius bereikšmius žodžius.

2 skyrius

Dangus po truputį niaukėsi, burdamas aplink save tamsėjančius debesis. Aleksejus susimastęs žingsniavo gatve. Prieš akis šmėžavo veidai, tvyrojo iš visur atsklidę ir tarpusavyje susimaišę kvapai. Minios šurmulys priminė jam, kad jis yra tarp prastuomenės ir nuo to jam darėsi koktu. Pasukęs į šoną jis išnėrė siauroje gatvelėje. Sprausdamasis pro ją, jis pastebėjo sienos šešėlyje kažkokią figūrą. Pasigirdo ištiestų drabužių šlamesys ir pasirodė sena, grublėta ranka. Pasigirdęs balsas išplėšė jį iš jo minčių.
- Sušelpk, palaimins tave Viešpats, – tarė balsas.
Aleksejus minutei sustojo. Prieš jo akis pasirodė senas elgeta apiplyšusiais drabužiais. Iš po žilų plaukų į jį žvelgė dvi romios akys. Aleksejų suėmė pasišlykštėjimas.
- Kodėl turėčiau švaistyti savo pinigus ir duoti bent kapeiką?, – su panieka balse ištarė jis.
- Padaryk gerą darbą ir bus tau atlyginta šimteriopai. Aš nieko nebeturiu – šeima žuvo 1812 per gaisrą, vėliau netekau karininko laipsnio, galiausiai namas buvo atimtas už skolas. Bet blogiausia – tarė jis tiesdamas ranką – aš pardaviau savo orumą.
- Ne tau šnekėti apie orumą. Tokios atmatos kaip jūs teršiate miesto gatves, ir nesate vertos nė skatiko – tarė jis sukdamasis eiti toliau.
- Teatleidžia tau Viešpats už tavo kietą širdį – giliai atsidusęs tarė senukas. Gal suprasi kada, kad gyvenime, yra svarbesnių dalykų už tuos, kuriuos tu manai esant svarbius.
- Nereikia man tavo pamokymų seni, – tarė jis eidamas šalin. Ne pakeliui man tas kelias, kai aš turiu viską ko geidžia širdis.
Tolumoje pradėjo griaudėti griaustinis. Vienas po kito ant šaligatvio pradėjo kristi pavieniai, lyg našlaičiai, lietaus lašai. Elgetos žodžiai Aleksejui paliko slogų įspūdį – kažką nesuprantamo jo sielai. Netrukus pasirodęs Gorčiakovų dvaras nutraukė jo susimąstymą. Nutaisęs santūrią miną jis žengė pro vartelius.
Einant link paradinių durų jį pasitiko linksmas klegesys. Pro jas linksmai besijuokdamos išbėgo dvi Gorčiakovų dukterys. Pamačiusios jį jos minutėlei surimtėjusios stabtelėjo, bet netrukus atgavusios savo pradinį linksmumą pribėgo prie jo.
- O tai jūs Aleksejau, - tarė prieidama viena iš merginų, - jūs taip retai pas mus lankotės, kartais rodosi, kad jūs mus visai pamirštat.
- Tiesiog nėra laiko tokiems dalykams, turiu daug svarbesnių reikalų, - atsakė Aleksejus žvelgdamas į šalį. Beje, - tarė jis kilstelėdamas galvą, - man reikėtų pasikalbėti su jūsų maman, turiu su ja kai ką aptarti.
- Jūs per paskutiniuosius metus pasidarėte toks šaltas, atrodo kad jums aplinkinis pasaulis net neberūpi, net vengiate su manimi šnekėti, - tarė įsižeidusi pirmoji mergina.
- O Ana liaukis, juk tu matai, kad mūsų svečias skuba. Verčiau negaišinkim jo ir išpildykim jo prašymą. Prašau, sekite paskui mane, - tarė antroji mergina nusišypsojusi.
Įėjus į menę jį pasitiko ponia Gorčiakova, putnaus veido moteris.
- O, tai jūs jaunuoli, džiaugiuosi jus matydama, maniau, kad jūs jau nepasirodysit.
- Jūsų draugija man visada maloni, aš nedrįsau neatvykti, - tarė Aleksejus.
- O jūs tik taip sakote, - atkirto senoji ledi. Jūs ištisai leidžiate laiką su savo draugais. Jums tai ne į naudą, pasižiūrėkit koks išbalęs ir išpurtęs jūsų veidas. Jums derėtų dažniau leisti laiką tarp savo tarpo žmonių. Beje jūs juk gavote, mano kvietimą į didelį pokylį, kuris vyks po kelių dienų. Jūs turėtumėte ten dalyvauti, tai bus jums į naudą.
- Pasistengsiu, na bet žinote – likimo vingiai nežinomi, - atsakė Aleksejus.
- Jei jūs neatvyksite, aš jums neatleisiu,- ištarė ponia
Aleksejus atsistojo ir susimastęs tarė:
- Atleiskite už netaktą, bet turiu su jumis kai ką aptarti, gal galėtume išeiti į sodą, juk pašalinių ausų yra visur, - pridūrė jis tylesniu balsu.
- Žinoma jūs dar nematėt naujų sodo pasikeitimų, tuo pačiu viską aprodysiu...
Jų kalbą nutraukė duslus garsas. Iš miesto rotušės sklido varpo dūžiai, be perstojo aidintis visame mieste. Miesto gatvėmis pradėjo plūsti žmonės neramiai dairydamiesi, ir žvilgčiodami vienas į kitą, lyg tikėdamiesi iš to ką nors sužinoti „Kas čia vyksta, nejau ir vėl neramumai“, - pagalvojo Aleksejus žvelgdamas i šlapiu grindiniu einančius žmones. Atsidusęs jis pažvelgė į dangų. Papilkėjusiame danguje suko ratus amžinai nerimstantis mirties šaukliai.

Meeldib!