Kasutaja fraggile päevik
Nutilus dienos garsams, perėjimo tarp dienos ir nakties šviesoms gatvių takuose sužibus į balų atspindžius, mintims sukritus į surūdijusio krano supuojamą lopšį anapus belapių medžių skliauto, užsidarius tyliais vyriais girgždančioms durims, caktelėjus rakto pasukimo garsui, jaučiu tik save. Vieną. Sienų išblukimai, menkai įžvelgiamas, pasilikęs saulės rėžis pro sutręšusį langą, vandens raibuliavimas tyruos, teškančių žingsnių garso aidas lauko skliautus remiančiuos architravuose, atsimušantis į mano ausų būgnelius – viskas taip pat. Nebe taip. Smilkalų ir žvakės aromato smilkimas akių rainelių sutrūkimuose pasiekė manyje glūdintį pojūtį, jog kartais jaučiuosi lyg svečias savo gyvenime. Vis dažniau jaučiuosi lyg svečias Tavo gyvenime.
Dvidešimt trečiąjį…