Kasutaja fraggile päevik

Kai pirštų pagalvėlėmis gali suimti išprotėjusį pasaulį už debesų kampučių ir padžiauti ant lyno, ištempto nuo šiaurinio iki pietinio polio, supranti, jog ilgainiui jis vis tiek išsivaduos iš skalbinių segtukų įspaudų ir nukris gyventi ant to, kuriam gyventi lengva. Ar bent jau sakosi esą. Ir net jei sėdėsi ant lėktuvo sparno ar skrisi paukščiu ir kvėpuosi horizonto žolynais, kvepiančiais kedrais, ambrozijomis, santalmedžiu, kalnynų versmėmis, vis tiek netapsi sieloneše to, kuriam rūpi. Nebent savęs pačios. Bet irgi. Ar pakelsi?

Geriau nekeliant jos į palaimos padanges pradžiuginti ją tuo, kuo anksčiau niekada nebuvo džiuginta. Jaukiai šiltomis gyvenimo vermėmis; išdžiūvusiose ir supleišėjusiose skirtingų…

Menas vilnija akių rainelių gijomis.. Išaudžia neregėto grožio žaliuojančią skraistę. Ji uždengia kupolą pasaulio, kuriame esu. Apgobia. Apsaugo. Sulaiko. Mane. Nuo žaižaruojančių, atšipusių ir bauginančių dangaus spyglių. Įsega debesų aveles į plaukus. Papuošia.
Šilkinę šypseną nupiešiu ant skraistės. Koralinį žvilgsnį įrėminu. O bučinius ir apkabinimus įdedu į seniai išverstą kišenę. Rudo siūlo atplaišomis padailintą. Užsegu sagutę. Kad saugiai gulėtų. Kad jausčiau. Kad visada nešiočiausi. Kavos, iš popierinių puodelių, putelės sluoksnelį palieku lūpų kamputy, kad skonį šitą atsiminčiau. Į žodį vieną (m****) susidedu visą lauknešėlį: muziką, akimirkas, kvapus, garsus, ramybę, šypsenas, išvagojusias veidą. Šiek tiek pabarstau bananinių sūrelių prieskoniniais milteliais. O…

*...nekuriu, pavargau, tapau neveiksni, nebesijaučiu savam kaily. noriu ramybės. noriu į savo mažą miestelį, kur viskas miela ir pažįstama iki kaulų čiulpų smegenų, noriu į savo miesto miškelius, nuostabias vietas, noriu į savo mokyklą, pas savo mokytojus, noriu girdėt savo mintis.jau negaliu..

...*nesakau, kad man čia blogai ar kad pasiilgau šeimos - ne. Tiesiog čia, dabar, jau ne aš. Blaškaus kažkur erdvėj, o mintys išvis dingusios. Siela neranda artimųjų sau. Net muzika manęs neveikia, o tai jau blogai. nieko naujo, nieko rimto ir vis tiek blogai..

*: nu žodžiu. taip, tu nesuprasi, tad neverta toliau kalbėt.

Sako, rudenį gimti yra gerai, nes ruduo irgi gali būti gražus. Rudenyje būti yra gera. Sučežinti lapus po kojom ar išgerti kakavos su vasarą, ant savo spyglių, nusinešančiais ežiukais, saulę palydėti su rytdieniniais paukščių skrydžiais.. "Bet" atsliūkina iš paskos.
Rudenį, žiūrint į nuo medžio krentantį kaštono lapą, bandai įsivaizduoti iškrentančią iš rankovės savo sielą, išbarstančią sutręšusių jausmų dulkes. Rudas, dusinančias, neleidžiančias įkvėpti..
Vasaros balos virsta ašaromis, ištekančiomis iš užskliaustų akių vokų. Rytinių paukščių giesmės virsta tykštančio purvo garsu. O visi vasariniai džiaugsmai sustingsta saulėgrąžų stiebuose. Dar kažkur pašonėje mėtosi asmeninis gyvenimas, kuriam reikalingi trys grūdai dėmesio. Tik kad ir jų…

Jaučiuosi kitaip. Ruduo visada suteikia man jausmo, gilumo, paslapties, ramybės, lengvos it nužydėjusios pienės pūkas melancholijos, kuri dabar taip natūraliai rudeniui tinka. Būtent rudenį suprantu turinti jausmus! Kodėl?..Jie (jausmai), kartu akys ir dvasia, aprėpia ir besaikiškai ryja visą horizontą, visą rudens esamybę. Kad tik daugiau! Kad tik man! Ciniška egoistė!

Stovėdama ant molo juntu neapčiuopiamą laisvės pojūtį ir ,lyg versmė, tylią, šiltą, nugairtintą vėjo ašarėlę. Ei, štai ir baltasis kavelis su baltu voku snape! Jam! Įdedu ašarą į voką ir atiduodu Jam, kad jausmas dar labiau sustiprėtų. Pritvirtinu prie sparno - švelniai. Ašara ant paukščio sparno ugningam rudenio…

Arogantiškas neutralumas. Jokių jausmų, jokių potyrių. Sakytum, susikuria toks fenomenaliai nihilistinis požiūris į pasaulį. Požiūris, persunktas utriruotos megalomanijos. Sunaikinęs pasąmonėje aštrų šermukšnių kvapo pojūtį, raudonų bruknių karčiai salsvą skonį. Lieka tik ironiška aronija. O gal prasideda agonija..? Nėra svajonių, nebėra būties. Taip, gera laiku įkvėpt rudens, tik jeigu jis - egzistencijos būsena. Gera, kai gali savo sinatrišką melancholiją patiekti su plinkančių klevų spalvotos lapijos garnyru. Taip, kad niekam nebūtų aišku, jog po dienos dainų ateina pusmetis tylos. Pusmetis, kai nurimsta nendrių virpesiai, nutyla vandens čiurlenimas, išblunka pievų postmodernistiniai piešiniai, birus smėlis įstringa tarp išsausėjusių pirštų. Viktorijos laikų laikrodžiuose nuvilnija naujos…

Jau kelintą rytą išgėrusi kavos, iš pačių vidaus gelmių pajuntu užplūstančius džiaugsmo hormonėlius. Lyg kažkur viduje būtų įsikūręs juodaigeltonųjų ar geltonaijuodųjų mednešių aviliukas ir nuolat zujintų ratais. Tada pasidaro taip gera gera. Tik nežinau, kodėl ši būsena trunka taip trumpai..? Gal prasidėjus rugpjūčiui ir šešiakampių pertekliui, žvaigždės su visais savo sietynais pradėjo kristi ne žemėn, o tiesiai į puselitrinįkavinuką, kurį išgėrus, tarsi neoninių šviesų apsupty, pradeda švytėti vidus..? O ir sužydėjusios karintos, mėtos ir melisos, paskleidusios savo meilę primenantį skonį praneša, kad vasara baigiasi. O kur dar dangaus ženklai - įvairiausios debesų skulptūros - praneša apie nenumaldomai artėjantį išvykimą. Atrodo,…

Keistas reiškinys - užuosti žalumos kvapą: salsvą, gaivų ir drėgną, nuplautą krikštoline versmės srove. Prisidengti gėdą rūku. Gėdą, kai, atrodo, nusikalsti pasauliui. Kai aplanko iliuzijos, jog jį galima paversti antiutopiška idėja. Tačiau pasaulis nesustoja stotelėj, iš kurios nebėra maršruto...Pasaulis nepakeičia vėjo pareigų, nepakeičia žvaigždžių švytėjimo intensyvumo, nepakeičia gėlės spalvos, kai sėklytė jau įsitvirtina juodoj žemėj, nepakeičia ir tavęs, tavo nežinomybės laipsnio - tik gali pasukti jį kitu kampu, atsukt į keturiasdešimt tris kartus per dieną besileidžiančią saulę. Jis sukuria ir panaikina idilę, supančią tave, subrandina būties vertybę, užpildo dvasinę tuštumą, užpildo taip, kaip aguonos branduolys sukuria vėjo nugairintą žiedą,…

*