Kasutaja fraggile päevik
Ar pasaulis susireikšminęs ir manęs nesupranta, ar aš susireikšminus ir nesuprantu jo? O gal mes abu susireikšminę ir dėl to vienas kito nesuprantam? Kad ir kaip ten bebūtų, lengva nėra. Nebėra. O ar buvo? Atrodo, džiaugeis saule, virpuliais, dienomis, šypsenomis ir pati tyliai šypsojaisi į lūpų kampučius, gyvenai paukščio lengvais, nepriklausomais ir neatsakingais skrydžiais, žiojėjančiom vilčių versmėm, tikėjimais, bet buvai laimingas. Buvai!
Atrodo, leidai svetimam auginti Tavy jausmą, o kai jis užaugo ir turėjai juo mėgautis, džiaugtis, jausti, pajutai tik viena. Kad įklimpai. Įklimpai, nes tas, kuris Tavy tą jausmą augino, savy jo ne(be)turi. Nei Tau, nei gyvenimui. O padėti negali.…
Nusipraususi balų vandeniu ir apsiklojusi rudens lapų margumynais, ŠIANDIEN labai noriu klausytis Bob'o. Marlio, žinoma. Nes būtent šiandien esu šildoma ne tik čiobreliųraudonėliųmėtų arbata, sumaišyta su medaus trupinėliais, bet ir Bob'o. Dainų.
Nežmoniškai keista turėti vieną, vos, vos laisvesnę dieną ir suprasti, kad gal ji skirta man. Pačiai. Man. Nedaug jos. Vos keletas rugių grūdelių. Visiškai "nudžiuginti" skrandį chalvos gabailaičiu vien dėl to, kad skonis primena rudenį. O ausys tiek užkištos muzikos sintezėm, kad negirdi, ką sako kiti. O ŠIANDIEN juk ir nereikia!
ŠIANDIEN važiavau visuomeniniu transportu, spūstyje žmonių, apsikrovusi glėbiais daiktų, ir gebėjau stebėti rudens metamorfozes. Kiekviena pravažiuojama stotelė…
Nukritęs. Kaip vienas rudens lapelis. Geltonas, raudonas, oranžinis ar rudas.. Visiškai nesvarbu, koks. Vienas. Blaškomas vėjo, užneštas maltų akmenų dulkėmis. Šiltos dienos ir saulė už lango nebepadeda džiaugtis pasauliu. Jis didėja, o Tu tampi menkas ir nieko vertas. Atmieštas bruknių rūgštumo ašaromis. Jauti, kaip laikas skaldo širdį, mintis, sielą. Apverti…
Ar rugpjūčio keturioliktosios žvaigždės, ar Žolinių išvakarės.. Ši diena turi savy neatrasto žavesio, kuris smelkiasi.. į Tave. Tačiau apsakyti žodžiais kas tai, ilgainiui tampa neįmanoma.
Sėdėdama prie tyliai kliuksinčio, dumbliais kvepiančio vandens, pastebiu, kaip grakščiai nendrės kelia savo žiedynus į dangų. Stiebiasi, tiesia. Trokšta. Kaip melodingai svirpia žiogai kairiosios ausies būgnely ir permuša visą civilizacijos srautą. Kaip nedrąsiai virpa geležinkelio bėgiai, nujausdami artėjant dar vieną, ramybę drumsčiantį, vagonų paradą..
Leidžiu švelniai vėjui kutenti plaukais kaklą, o pakėlus galvą į saulėtą mėlį, aprėpiu jį, skilusį pusiau. Viename skliaute - oranžiniam raudony mirkstanti saulė, surūkanti lengvą ,plunksninio debesėlio cigaretę, kitajam - niūrumos skraiste…
Mane taip skaudino Tavo nebuvimas. Žinojimas, kad praktiškai neturi blaivios dienos. Neturi dienos man. Nebeturi dienų pareigoms. Tai nėra priekaištas. Taip, turėčiau suvokti, kad Tau to reikia, tik tai taip beprotiškai sunku. Kodėl? Geras klausimas. Nežinau. Nusivylimas, matyt. Tada bandai perkainuot visas vertybes ir ieškot. Ieškot. Ieškot. Nerasti. Jei būčiau girdėjus…
Kiekvienoje dienoje įspaudžiu pėdas, kurias užlieja lašas pro skylę delne. Taip skaičiuoju laiką, kuris dar liko. Laiką, kuris jau praėjo.
Atrodo, visas likęs pasaulis šoka tango ant rūdijusių bėgių, tarp raudonųjų aguonžiedžių. O aš laukiu dienos, kai galėsiu…
Tiesą pasakius, jau kelintą dieną bandau suprasti, kas vyksta manyje, kas vyksta Tavyje, kas vyksta apskritai.. Kodėl man atrodo, kad blunka viskas: iš atminties, iš sielos, iš širdies, iš minčių, iš esybės..? Ar ta ryšio gija trūksta? Aš taip bijau. Bijau. Bijau. Bijau. Bijau. Bijau. Kad Tu tolsti. Šitokia baimė verčia ir mane šitaip elgtis. Taip bijau, kad pavargai Tu, todėl pavargstu ir aš. Taip, noriu, labai noriu tikėti, kad čia liga verčia pintis kojas, o tuo pačiu ir mintis suktis uodegėlėmis. Bet man tiesiog atrodo, jog artumo, šilumos nebuvimas verčia nusvirinti rankas, pasiduoti.. Taip, Tu sakai, kartoji, bet kodėl…
Bundančių balandžių akimis ir šlamančių lapijų balsais.. Kaip išrėkti pasauliui, jog noriu gyventi? Kaip implantuoti mintis į ląsteles senasias? Kaip nupurtyti peleną spėriai smilkstančios cigaretės, kad jis, susisukęs spirale, gražiai nukristų į plyšį nubrozdinto grindinio ir užlydytų kaitra sava mintis blogąsias, kurios jame gyvena?
Nauji atrasti keliai, ošiantys jūra ir glostantys…
Gyvenimas pasauliui, ar žmogus gyvenimui tampa besibėdavojančiu nuodėmklausiu.? Ar tyla sutrūkusiuose lūpų kampučiuose išties tokia iškalbinga, kai akys ne versmės vandens sudrėkintos? O ką pasaulis sako apie altruizmą, kuris jau seniai tapęs truizmu, be sąžiningo ir nuoširdaus išjautimo? Ką pasaulis sako apie žmogų, kuris iškelta galva ir užbintuotomis akimis praeina pro sielos agonijoje vystantį, lūšnynų kvapais apsitaisiusį, liūdnas akis alkoholio pūslėse paslėpusį Nieką? Nebe pasaulio dalis jis. Haliucinacija.
Visai neseniai manasis alter ego pakuždėjo, jog norėdama suteikti džiaugsmo ir atjautos kitam, turiu pati džiaugtis savimi ir savo kasdiena, o ilgainiui atsiradęs to džiaugsmo perteklius natūraliai ir sąmoningai akių žybsėjimais ir dantų…