Kasutaja fraggile päevik

Kaip mane tylinčią, supuojančią ir spengiančią galima..? Ramiai, šiltai, beatodairiškai..?
Ištrinti. Cigaretę arbatoje užgesinti. Paskleisti citrinos kvapą. Persunktą dūmais mėtų.
Ištirpdyti. Rūgštyje sielą. Esamybę. Pasaulį susukti į pragaišties kilimą ir išmesti pro dangaus balkoną. Amžiams. Šviesmečiams.
Išplėšti. Gabalą žodžio. Užgerti jį, nuryti deginančiu skysčiu. Įžiebti degtuką. Vienu, švelniu brūkštelėjimu. Žiežirbos. Į mane, save, mus. Šilta. Nudiegia.
Šydas leidžiasi. Lėtai akyse nyksta spalvos, blunka vaizdiniai.
Susisupti į vėjo glėbį ir apkabinti nugairintus kelius. Jis šaižiu mostu paliestų plaukus, odą, mintis atlipdytų nuo smegenų sienelių.. Dievai gi juokiasi. Kvailelė. Dar viena. Teisingai. Manė, radusi prieglobstį. Kur? Vėjo kišenėse. Pamiršk! Rėkia. Pamiršk! Penkios raidės…

Dienos, tarsi, susisuko į smulkią spiralę, kuri atšokusi nuo minkštos nerimo sienos, užkrito už žemės planetos atbrailos. Gyveni rytais ir nakties lyg nebūta, lyg nebūta žiemos.. O rankose visada gniaužomos lietaus kvapo nosinaitės. Dar kvepia šis vėjas prieš pradedant lyti. Kvepia ir kava, arbata dar pritraukia, tačiau kišenėse daugiau nėra nieko. Ieškai jose ilgesio, jausmo, matymo, klausos, šilumos ir švelnumo. Tik staiga pasukusi galvą, pamatai, kad jos kiauros ir visa tai seniai išmėtyta vingiuotame, apsamanojusiame kelyje. Norisi pasiimt žiūronus ir žiūrint pro juos laukti, kol laikrodžio rodyklė, galiausiai, atsitos ant "24". "24", žyminčių rato pabaigą. Laukti, kol naktyje sustos…

Turiu du bilietus į sapnus. Pakviesčiau prisijungti į kompaniją mano vienatvei, tačiau atrodo, jog paskutinis persiškasis reisas jau pakilo, palikdamas už savęs mažas m e i l ė s smilteles. Pakilo į balto vėjo gairinamas aukštumas. Pakilo ten, kur vietoj stiklinės šilto pieno gali išgerti saują debesų ašarų, o išalkusi sukrimsti paukščių prineštų žvaigždžių spyglių. Gali pasinerti į meno rojų - įtikėti į debesų ir lietaus šokį, įkvėpti laisvės baltai melsvose pievose, basomis lakstyti po vilties slėnio rasą ir paliesti vienaragio kailį, žaižaruojantį perlamutru. Gali stebėti, kaip paukščiai savo sparnų mostais skrodžia kiaurai debesų skulptūras ir nė vienas jų nebūna…

Niekad nemaniau, kad daryti šitaip galėčiau..
Prašyti idėjų sugrįžti kitų mintimis..
Mano originalumas kaip ir ramybė pasauliui atsuko nugarą ir su manimi nebesišneka, o brangūs žmonės laukia dėmesio ir staigmenų..
Pasigendu to, kas buvo anksčiau. Juk stebinti nei gauti visada maloniau..
Ką JŪS darote, kai norėdami nudžiuginti savo žmogų ieškot originalumo savo minčių įsčiuose, bet jo nerandate?

Dabar kreipiuosi aš į Jus, gerieji, prašydama suteikti man tą šiaudą, už kurio galėčiau griebti..
Man reikia žiauriai originalios idėjos gimtadieniui.. Sukasi minčių keletas. Per greitai. Nesuprantu, ką sako jos man.. Nebegalima dovanoti sklypų Mėnulyje su Šiaurinėmis alėjomis ir vienaragio pievomis. Kelionių agentūros jau išties ten skraidina. Nebegalima orientacinių,…

Minčių antplūdis. Jausmų antplūdis. Būsena, kai nereikia nei popieriaus, nei gerai nusmailinto pieštuko, lengvu rėžiu brėžiančio lapo paviršių. Viskas išsilieja į minčių gijomis išraizgytą lapą, plazdenantį ore.
Vakar trisdešimt aštuonias su puse sekundes skendau pilnatyje. Sėdėjau kaip katinas nuleidęs uodegą ir siuvinėjau žvaigždes ant nakties šilkinės skraistės. Susiuvau, apsigobiau ir išėjau. (Kiek šviesos ji skleidė!) Ieškoti pasaulio. Ooo, kiek daug gyvenimo jame! Smegenų ląstelės apsuko milijoną šimtų elipsių. Per tą laiką siela užsikūrė židinį ant planetos atbrailos. Jausmai susiliejo su neatrasto vandenyno bangomis. Mintys iliuziškai pabraidžiojo po rasotą baltą Mėnulio pievą..
O šiandien ryte atsikėlus pamačiau, jog dangus išvagotas…

Pro storo stiklo lakštą išlindusi aukštos pušies viršūnė, apraizgyta mažais japoniškais bonsais, piramidės laiptais kylančiais vis aukščiau ir aukščiau, kad galėtų švelniai atsiremti į raudonai rusvą saulėlydį, kuris ilgainiui tampa toks mažas lyg susitraukęs tamsių akių vyzdys, skaudžiai veriantis sulopytą sielą ir užtamsinantis visą jausmą taip, jog diena visada yra naktis. Tu nebeskiri paros laiko, nebematai saulės atspalvių kaitos, debesų figūrų įvairovės, nebegirdi muzikos, kuri belsdavosi į tavo sielos duris ir užliedavo tuos lopytus tarpus, kad trumpam prisimintum ir pajustum, kas gi yra gyvenimas. Nebejauti vėjo, kedenančio tau plaukus. Nebejauti nieko. Tik užklupusią vegetaciją, pasyvios egzistencijos būseną, kai pasaulis nustoja…

Šaltai malonią žiemą, nuklojusią visa aplink baltų, beformių snaigių patalu, širdis užrakinta. Joje susitraukė lentyna tam jausmui, kuris beatodairiškai brovėsi vidun. Iš akių teliko gromuluoto stiklo rutuliukai, įgavę neoninių šviesų atspindį. Tyras vanduo ant mano sustabarėjusių rankų, sustingo ilgam vegetacijos laikui. Viskas įkrito į tą, atseit, dugno neturinčią duobę, bet vis tiek kažkaip švytinčią, optimistiškai bandančią nuteikti, baltuma. O gal ėjo link pabaigos? Taip, turbūt! Tačiau pabaiga taip toli, kad net apdulkėję laikrodžiai, sunkių metalinių ciferblatų primontuoti, jos nepavijo, o aš, manau, su ja prasilenkiau. Tad iš vidaus kyla rėkiantis ir skaudžiai purtantis jausmas - baimė - ar ilgam su…

Kaip nuostabu sustabdyti akimirką, juk tai tegali nutikti vienąkart gyvenime! Sustabdyti ir įamžinti ją savo galvoje, kairėje pusėje, trečioje lentynoje, penkatme skyriuje, prie žiemos atsiminimų. Atsiminimų, kurie jau apdulkėję nuo gulėjimo ten. Praėjo tiek metų, kad vėl kaip mažas vaikas galėčiau panardyt pusnyse, padaryt keletą sniego angelų, pakrykštaut per kraštus besiveržiančiu džiaugsmu, pasiklausyt Kalėdinių dainų, vis dar stebėtis gamtos krečiamomis išdaigomis, užgniaužti kvapą, kai ant tavo nosies leidžiasi mažutė snaigė, aukodama savo grožį, kad paliktų šlapią žymą. Užuosti keptų obuolių su cinamonu skonį, išgerti didelį kalėdinį puodelį arbatos su mėtomis ir medumi, užkąsti namie keptų, dar šiltų sausainių su graikiniu…

Apie Tave galvoju ir žodžius renku. Lyg žemuoges apžėlusiame miške vasarą, kur nepatenka nei vienas saulės spindulys ir miškas gožiamas šešėlių teatro. Braidžioju po žolynus ir krūmokšnius, ieškodama rausvo taškelio juodoje žemėje, sekdama gaivos ir salstelėjusio kvapo pėdsakais. Braidydama rugiagėlių ir ramunių pievose. Skindama jų žiedynus arbatos nuovirams ir šilumos sliuogtelėjimui į paširdžius.

Galvoju. Uosdama laukų kvapą, nupiešianti šypsenas į saulę. Liežuvį ir lūpas dažydama mėlynių dažais.

Galvoju, kai nenoriu užmerkt akių, bet jas užmerkiu, į sielos ausis skambant muzikai, kuri virpulius kelia. Muzikai, kurią gera jausti. Muzikai, kurios žodžius norisi kartoti. Muzikai, kuri buvo iš Tavęs.

Galvoju.…

Tylėti gera. Kalbėti taip pat - iš savo esybės, iš galvos - ne. Mylėti žavi, bet jausti - ne. Kaip galima žmogų užrašyti formulėmis ir paversti jį vegetuojančia, skurdžia, vos judančia sielos dalimi? Kaip įmanoma nepastebėtam susilieti su niūraus šaligatvio grindiniu, sruventi jo samaniniuose sujungimuose ir stebėti pasaulį nuo skruzdės kojų, pro vos šviesos ruoželį įleidžiantį užkrėšėjusį tarpelį?..Kaip galima TYLIAI suprasti, ką sako dangus, trokšdamas sniego ar žolė, trokšdama pusmetinio sustingimo ir dar vienos nuotraukos ateičiai? Svarbiausia, kaip paslėpti tą megalomanę vienatvę, absurdišku brutualumu grobiančią tuščią erdvę?

Galima nebijoti. Galima nejausti. Galima netikėti, nesijuokti, nerimauti, negalvoti, galima net…