Kasutaja Barbie0 päevik
Ji buvo gerute mergaitė,nesišlaistanti naktimis,bebaigianti mokyklą geriausiais pažymiais…
Jis buvo gatvės vaikis,nekenčiantis savo tėvu,ir žaidžiantis merginų jausmais…
Ji pamilo jį už jo nesuvaldoma norą būti laisvam…
Jis ją mylėjo už tą beprotišką norą gyventi, ir tikėjimą pasakomis…
Su ja jis buvo beprotiškai laimingas…
Ne jis nebuvo danguje,jis buvo tris metrus virš dangaus…
Ji vienintelė su kuria jis galėjo būti tuo tikruoju Aš…
Vienintelė kurią iš tikrųjų kada nors Mylėjo…
Bet vieną dieną ji išėjo…
Sakė jog jai reikia kitokio,jei reikėjo ,,gerojo”..
Jis žadėjo pasikeisti,žadėjo viską pradėti nuo pradžių,bet ji daugiau jo nebegirdėjo…
Ji išėjo pas geresnį…
Ji taip niekada ir nerado laimės,jos širdyje…
Jis valdė,ją kaip vudu lėlę.
Bet juk jis jai sakė-bus nelengva,bus skaudu..
Tik ji niekada nesiklausė..
O reikėjo.
...
-Kodėl?…
Kodėl tiek laiko su ją žaidei ?
Kam ją skaudinai?
Tyla.
-Nes ji lėlė.Pati norėjo ja būti.
Jam patiko matyti jos žibančias akys,o mintyse įsivaizduoti ją vieną stovinčia lietuje.
Patiko būti jos pasauliu ir žinoti,kad ji niekada nebus jo pasaulio šeimininke.
Patiko ją skaudinti ir nieko nejausti..
Patiko..
Į tavo gyvenimą jis atnešė viską:
Lietų.Pūgą.Debesys.Didžiausią audrą.
Net saulės vieną spindulėlį padovanojo.
Tu tikėjai,o jis lėtai skandino tavo laimę,kiekvieną kartą palikdamas nuo ašarų permirkusias pagalves.
Bet juk tu žinai,jis mėgino ją pamiršti tavo glėbyje.
Mėgino paleisti visus prisiminimus apie ją.
O paskui pasidavė.
-Užtenka.Nemyliu…
– Ką darai? – rūsčiai subarė ją tėvas. – Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja?
Apsiašarojusi mergaitė apglėbė dėžę ir susigūžė kampe.
Kalėdų išvakarėse, ji ant pirštų galiukų prisiartino prie tėvo, sėdėjusio užstalėje, ir ištiesė jam puikiąją dėžę.
– Čia tau, tėti, – sušnabždėjo.
Tėvą užliejo švelnumo banga. Ko gero, jis buvo pernelyg griežtas dukrai. Galų gale juk dovana buvo skirta jam…
Jis lėtai atrišo kaspiną, kantriai nuėmė popierių ir atsargiai atidarė dėžę. Ji buvo tuščia!
Ši nemaloni staigmena sugrąžino pirmykštį…
Bet labiausiai - Iškalti mažame akmenėlyje iš jūros dugno. Ir nešiotis visada ten prie širdies.
Mažą, mielą akmenėlį. Tik mano. Kad niekas apie jį nežinotu. Tik Tu.
Laikyčiau jį prie širdies, kad su kiekvienu širdies dūžiu, mintyse girdėčiau Tavo balsą.
Kad širdis šauktu paraidžiui Tavo vard...ą.
Kad kai būsime toli vienas nuo kito, jausčiau Tave esant šalia.
Širdyje. Mintyse. Gyvenime.
Nes Tu mažas, jaukus mano rojus. Priverčiantis šypsotis ir beprotiškai mylėti.
Tu mano stebuklas. Paverčiantis mane maža mergaite.
Tu mano rytojus. kaskart ateinantis vis gražesnis.
Tu mano pasaulis. Kurį taip gera apkabinti.
Tu mano gyvenimas. Nudažantis…
Dažnai juokiuosi ir kvailioju.
Miegu 12 val. per parą,
Rytais geriu užbaltintą kavą.
Įsimyliu žmogų, kurio nepažįstu,
... Pripažinsiu, jog dažnai klumpu ir klystu.
Nieko neveikiu, ir jaučiuosi laiminga,
Džiaugiuosi, kai lauke lyja ar sninga.
Palieku žmones, kuriems rūpiu,
Nors būna dienų, kai tyloj verkiu.
Naktimis stebiu žvaigždes,
Ir klausau senas dainas.
Suprantu kartais būna lengva, kartais sunku,
Bet juk aš -tiesiog gyvenu!!!
Kaip norisi tapt raudona dėme, kad nebežaisti šitame apgaulingame žaidime.......
.....Aš esu tik mažas niekas
Nes negaliu išpildyti kūno, proto ir širdies siekių
Galiu būti tik vergas prisiminimų
Ir jausti kančių prievolę
Ir taip bus
Kol tarp prarajos ir tvirto pagrindo bus balansas
Nes kai to nebus
Liks tik vaškas ir puokštės chrizantemų......
Ir velniop ! Velniop Tave ir Tavo tą žaidimą vadinamą ‘meile’ . Nusibodo .Žinai ? Manau be Tavęs man buvo lengviau .Tada aš savimi pasitikėjau ir žinojau .kad niekas manęs taip nepaveiks .kad palūžčiau .Ir va atsiradai Tu .Su savo tais meiliais žodeliais .Su Savo nuoširdžiais žvilgsniais ir tą tyra ‘meile’ .Nebenoriu .Aš nebenoriu žaisti to žaidimo .Tai ne tai apie ką aš svajojau .Tai tik kvailas vaidinimas kuris manau nusibodo jau ir Tau .
Viskas .Atsiriboju .Dabar Tu laisvas nuo manęs ir mano norų .bei svajonių .Eik į visas keturias puses .Ir nebegrįžk .Daugiau nebepriimsiu .
p.s. žinok .kad…
Išeinu ten, kur nėra nieko,
Kur nėra nė meilės, nė skausmo, nė vilties...
Tik Tuštuma.
Išeinu.
Išeinu, nes jau nebeturiu sparnu,
Nes jau nemoku skristi, nėra prasmės...
Nes Viskas baigės.
Išeinu.
Išeinu, nes nebenoriu mylėti.
Nes meilė tai skausmas ir nieko daugiau...
Nėra gyvenimo.
Išeinu...
Lėtai lėtai aš išeinu...