Kasutaja Barbie0 päevik
Žiemą,
kai niekas nėjo iš namų ir siaučiantis vejas daužėsi į langus, aukštame medyje
be šakų sėdėjo tyla ir tylėjo.
Apleistame name tyliai meldėsi žvakės liepsna.
Šalia žvakės sėdėjo sušalęs berniukas. Jo juodi ant akių užkritę plaukai
lengvai plevėsavo nuo šalto vėjo atodūsių.
Blyškiai pilkšvos akys buvo
priplūdusios ašarų, o baltos lūpos šnabždėjo kažką nesuprantamo. Apsunkę akių
vokai ramiai nusileido žemyn.
Berniukui prieš akis švystelėjo mamos portretas.
-Tu sudaužei man širdį, palikai mane vieną, tokį jauną, žiauriame pasaulyje.
nedavei suprast kas yra meilė, šiluma… tesugebi tik skaudint… -skaudžiu
balsu išrėkė jis ir susmuko ant žemės. Ji išnyko. Jos veidą pakeitė patėvio
siluetas.
Berniuką persmelkė aštrus baimės jausmas.…
Paleidžiu tave.
Eik.
Juk iš tiesu tarp mūsų niekada nieko ir nebuvo:
Keletas naktų.
... Taurė vyno.
Pasakiški prisiminimai. Suprantu.
To per mažai,tave sulaikyt.
Per mažai tave mylėt.
Eik.
Nebekankink daugiau manęs
Aš žinau.
Tavo glėbyje bus dar daug tokių kaip aš.
Bet tai ne tavo kaltė.
Tai gyvenimas.
Tai kvailų mergaičių pasirinkimas.
Tu negrįši.
Tai ne pirmas kartas.
Nebeieškok manęs pasiilgęs.
Aš nelauksiu.
Susikursiu naują gyvenimą.
Susigrąžinsiu seną laimę.
Ir gyvensiu taip lyg tavęs net nebūtu buvę`.
Juk aš mergaitė su dirbtine siela.
O tu berniukas su pasakišku gyvenimu.
Tokie kaip mes,kartu nebūna.
Tokie kaip mes net neegzistuoja.