Jis žadėjo,kad daugiau nebežadės to ko niekada neišpildys.
Jis valdė,ją kaip vudu lėlę.
Bet juk jis jai sakė-bus nelengva,bus skaudu..
Tik ji niekada nesiklausė..
O reikėjo.
...
-Kodėl?…
Kodėl tiek laiko su ją žaidei ?
Kam ją skaudinai?
Tyla.
-Nes ji lėlė.Pati norėjo ja būti.
Jam patiko matyti jos žibančias akys,o mintyse įsivaizduoti ją vieną stovinčia lietuje.
Patiko būti jos pasauliu ir žinoti,kad ji niekada nebus jo pasaulio šeimininke.
Patiko ją skaudinti ir nieko nejausti..
Patiko..

Į tavo gyvenimą jis atnešė viską:
Lietų.Pūgą.Debesys.Didžiausią audrą.
Net saulės vieną spindulėlį padovanojo.
Tu tikėjai,o jis lėtai skandino tavo laimę,kiekvieną kartą palikdamas nuo ašarų permirkusias pagalves.
Bet juk tu žinai,jis mėgino ją pamiršti tavo glėbyje.
Mėgino paleisti visus prisiminimus apie ją.
O paskui pasidavė.
-Užtenka.Nemyliu tavęs.Nelauk daugiau.
Sudie.

Pamiršk jį.
Pamiršk jo melą.
Pamiršk tuos drugelius tyliai mirštančius tavyje.
Tas šypsenas.
Tą juoką.
Padovanok vėjui savo skausmą.
Tegul laikas ištrina visus prisiminimus.
Patikėk taip bus lengviau.
Jo širdyje gyvena kita.
O tu..
Tu buvai eilinė.
Nebekankink savęs.
Užsimerk.
Padėkok gyvenimui padovanojusiam nors ir trumpą,tačiau pasaką.
Ir nusišypsojusi nueik.
Paleisk tą kurio niekada iš tiesu neturėjai.