Kasutaja Barbie0 päevik
Kiek kartų pyksime ant draugų, už jų pastangas ir kišimąsi į mūsų gyvenimą..
Kiek dar kartų tarsime: "aš tave myliu", kol jis praras savo prasmę ir nebeskambės taip įspūdingai, kaip pirmą kartą..
Kiek dar kartų mes kartosime juos, kol suprasime, kad tai - paskutinis kartas..
Kiek dar teks išgulėti lovų, kol surasime tą paskutinę: kur saugiausia, geriausia, patogiausia ir šilčiausia..
Kiek dar ištarsime žodžių, kol mūsų lūpos nutils per amžius.. Įdomu, kas tai bus per žodžiai?
Kiek dar kartų teks slėptis nuo savo baimių, kol jos mus apleis..
Kiek laiko mums duota šiame pasaulyje..
Kiek…
-Labas.
-Sveikas.
-Ką darai?
-Nematai?Tą patį, ką ir Tu.
-Žinai, pasiilgau Tavęs.
-Nežinau.
-Kodėl taip su manimi kalbi?
-Nemanai, kad to nusipelnei?
-Ne.
-Tai pamanyk.
-Aš myliu Tave.
-Tai Tau nepasisekė.
-Nepasisekė, kad myliu?
-Taip.
-Kodėl?
-Todėl, kad gale ėl.
-Ką sakei?
-Nieko. Bulvės turguj pabrango.
-Man trūksta Tavęs.
-Na va.
-Tau manęs ne?
-Ne.(nuleidžiu galvą)
-Aš Tave begalo myliu, patikėk manimi.
-Tu man jau melavai. Daugiau Tavimi nebetikiu.
-Visi žmonės nusipelno antro šanso.
-Tik ne Tu.
-Aš ne išimtis.
Tyla..
-Matai?(jis rodo suspaustą kūmštį) Tokio dydžio yra mano širdis.. Tu užėmei ją visą. Užpildei visus, visus tarpelius.
-O va…
Vienai mergaitei labai patiko vienas berniukas, bet jis buvo labai nedrąsus. Mergaitė norėjo jam prisipažinti meilėje, bet nežinojo, kaip tai padaryti, todėl sugalvojo gudrų planą:
- Pažaidžiam tokį žaidimą. Aš apibūdinu tam tikrą dalyką, o tu pasakai, apie ką aš kalbėjau.
- Na gerai, bet man gali sunkiai sektis.
- Nebijok, viskas labai paprasta. Pradedam. Tai jausmas, kada be jokios aiškios priežasties pradeda svaigti galva. Tau sunku rišliai kalbėti ir blaiviai mąstyti. Žodis iš “m” raidės.
- Emm… Mieguistumas?
- Ne, ne. Pabandom kitaip. Tai, apie ką šneku, drasko širdį, bet be to negali gyventi nei vienas šios planetos gyventojas. Antra žodžio raidė - “e”.
-…
Mes sakom ”Ačiū tau už tai, kad tu esi” kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…
Mes sakom ”Man nėra prasmės daugiau gyventi” kai norim, kad mus atkalbėtų…
Mes sakom ”Čia šalta” kai mums reikalingas prisilietimas…
Mes sakom ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia” kai negalim gauti tai ko norim…
Mes sakom ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…
Mes sakom ”Aš niekam nereikalinga” kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…
Mes sakom ”Aš susitvarkysiu” kai gėda paprašyti pagalbos…
Mes sakom ”Tu geras draugas” ir nutylim ”…bet nieko daugiau nesitikėk”.
Mes sakom…
Tu manai, kad pažinai mane? Kad žinai visas mano paslaptis? Kvailys! Manai, kad viską žinai apie mane? Kaip aš juokiuosi ir kaip aš verkiu. Kokia galiu būti pikta ir beširdė. Kokia gailestinga ir gera. Kokia galiu būti. Na, kaip tu gali manyti, kad pažinai mane? Juk net aš savęs nežinau iki bedugnės galo. Ir jeigu aš tau dabar pasakysiu kad bus taip kaip noriu dabar, tai tai nieko nereiškia tiksliai, iš viso. Aš galiu pasakyti viską ką tik pageidauju. Galiu juoktis tau į veidą ir pasakyti, jog niekada ir nieko nemylėjau.
Aš daug ką galiu ir daug pasiekiau ir pasiekiau daug…
