Kasutaja ugnita päevik

Galvoje vis iškyla klausimas: „kodėl aš, o ne kas nors kitas?!“ Ir lig su kiekvienu kartu ,iškilus šiam klausimui, širdį perveria skausmas... Skausmas, kurio žodžiais nusakyti būtų neįmanoma. Negaliu patikėti, kad būtent tuomet, kai jaučiausi tokia laiminga ir gyvenimas rodės pačiomis gražiausiomis spalvomis, sužinojau jog sergu... Sergu nepagydoma liga – leukemija. Nebežinau, kiek trumpai gyventi beliko, žinau…

Angelas

Lietuje, iš už namo kampo, rodės neryškus merginos šešėlis, bet tai buvo ne mergina – tai angelas. Ji verkė tik neaišku kodėl, galbūt ją pravirkdė lietus, bet ne... Iš tikrųjų lietus jai priminė kritimą... Kritimą iš labai aukštai. Jai buvo „pakirpti sparnai“, mergina krito nuo dangoraižio , jausdama šaltą, rudeninį vėją, lietaus lašams krintant į žemę taip, kaip krito ji. Dabar ji jaučiasi niekam nereikalinga, niekam nematoma. Daugiau ji nebenori nieko, išskyrus – VERKTI. Tik staiga jai verkiant, dėmesį atkreipė einančio vaikino siluetas, kurį ji jau buvo mačiusi. Tai buvo tas pats vaikinas, kuris ją įskaudino – pakirpo…