Angelas

Lietuje, iš už namo kampo, rodės neryškus merginos šešėlis, bet tai buvo ne mergina – tai angelas. Ji verkė tik neaišku kodėl, galbūt ją pravirkdė lietus, bet ne... Iš tikrųjų lietus jai priminė kritimą... Kritimą iš labai aukštai. Jai buvo „pakirpti sparnai“, mergina krito nuo dangoraižio , jausdama šaltą, rudeninį vėją, lietaus lašams krintant į žemę taip, kaip krito ji. Dabar ji jaučiasi niekam nereikalinga, niekam nematoma. Daugiau ji nebenori nieko, išskyrus – VERKTI. Tik staiga jai verkiant, dėmesį atkreipė einančio vaikino siluetas, kurį ji jau buvo mačiusi. Tai buvo tas pats vaikinas, kuris ją įskaudino – pakirpo sparnus. Tuomet mergina dar buvo jautri, naivi mergaitė, kuri padarė didelę klaidą. Klaidą, dėl kurios gailėjosi visą savo gyvenimą- ji pamilo vaikiną. Jis pasinaudojo jos nuoširdumu, gerumu ir neaprėpiamo dydžio MEILE. Būdama su juo mergina jautėsi lyg „devintame danguje“. Po kurio laiko draugystės jis ją apgavo su kita, vaikinui pasirodė, kad ji yra per daug naivi ir vaikiška, kaip tik tokia, kuria jis galės pasinaudoti tuomet, kai jam tik prireiks. Tik jis nesitikėjo, jog panelė yra protingesnė nei atrodo, jis nenutuokė, jog ši naivi mergaičiukė supras tai, kad jis su ja tik žaidžia . Bet mergina nebuvo tokia kvaila, kaip vaikinas manė. Nujausdama kažką negero mergina pasekė jį ir... Ji pamatė vaikiną su kita... Nematydama per ašaras kur bėga, ji vis tiek bėgo. Ir net nepajuto, kaip kojos atvedė ant dangoraižio stogo, nieko negalvodama mergina priėjo pastato stogo kraštą ir šoko. Dar kelias sekundes ji pasijuto laiminga, laiminga, nes skrenda. Ir dabar ji vėl gi čia, kur prieš kurį laiką jau buvo, tik dabar ji nebe mergina , angelas.

Meeldib! 1