Galvoje vis iškyla klausimas: „kodėl aš, o ne kas nors kitas?!“ Ir lig su kiekvienu kartu ,iškilus šiam klausimui, širdį perveria skausmas... Skausmas, kurio žodžiais nusakyti būtų neįmanoma. Negaliu patikėti, kad būtent tuomet, kai jaučiausi tokia laiminga ir gyvenimas rodės pačiomis gražiausiomis spalvomis, sužinojau jog sergu... Sergu nepagydoma liga – leukemija. Nebežinau, kiek trumpai gyventi beliko, žinau tik tai, kad nebenoriu, kad tai tęstųsi. Dabar didžiausias mano noras – tai dar patirti bentkeletą akimirkų kartu subrangiausiais žmonėmis... Tokių akimirkų, kurias prisiminus ten, kažkur aukštai danguje, jausčiausi neapsakomai laiminga... Norėčiau tikėti stebuklais, tikėti, kad pasveiksiu, bet tikriausiai esu per silpna tam. Esu per silpna, kad nepalūžčiau ir išlikčiau stipri. Nebesvarbu , kiek žmonių mane skatina laikytis, išlikti stipria ir tikėti, jog dar viskas bus gerai. Tik kodėl jie apsimeta, kad mano , jog man dar gali pavykti pasveikti?! Juk visi , kurie žino apie mano ligą, žino ir tai, kad gyventi man liko nebe daug ir , kad tai nepakeičiama. Kažkada, greitu metu, aš pasitrauksiu iš šio gyvenimo, kuriame dar neseniai jaučiausi tokia ,laiminga. Pasitrauksiu iš gyvenimo, bet tikiuosi ne iš brangiausių žmonių širdžių.

Meeldib!