Kasutaja redfrog päevik
Balta plunksna ant purvino stalo,
1. Niekada nežinai, kas gero gali nutikti rytoj
2. Kartais viskas pasikeičia po draugo skambučio
3. Gal jau po mėnesio patirsi tikrąją meilę?
4. Labai smagu vonioje skaityti gerą knygą
5. Juk iš esmės tu sau patinki
6. Nes niekas taip gerai nesugeba pasirūpinti tavo šuniuku
7. Gal sekmadienį laimėsi milijoną
8. Sėkmės negalima suplanuoti - ji gali aplankyti bet kurią akimirką
9. Niekas nedraudžia laimės ieškoti visur, ne tik savo kaime
10. Dar neišmokei savo katinėlio atlikti savo reikalus į smėlio dėžę
11. Gali būti labai graži vasara
12. Kad patirtum tą milžinišką baimę, kai šoki su parašiutu
…Kartasi paskaičius dienorarčius kažkaip juokas paima iš tos nelaimingos meilės. Išsiskyrė, paliko, pabėgo pas kitą, įskaudino ir pan. Nu tai kas? Toks jausmas, kad tai nutinka tik to dienoraščio autoriui ("kodėl man? kodėl aš? kodėl su manim taip?"). Nu todėl, kad visi tai patiria, todėl, kad taip turi įvykt. Įdomu, tik kiek patys rašantieji yra lygiai taip pat pasielgę su "ne jų skonio žmogučiais", juk patys irgi kažka priverčia lygiai taip pat jaustis. Tai gal ei ,žmonės, gan skųstis?! Gaila, kad niekas nepardavinėja pozityvumo arba galų gale pochujistiškumo tablečių. Manau paklausa būtų milžiniška.
Rene Dekartas:kad eitų kitoje plento pusėje.
Platonas:kad būtų geriau. Kitoje pusėje yra Tikrasis pasaulis.
Aristotelis:pereiti į kitą plento pusę – tai viščiuko prigimtis.
Karlas Marksas:tai buvo istoriškai neišvengiama
Kapitonas Džeimsas T.Kukas:tam, kad nueitų ten, kur dar joks viščiukas niekada nebuvo.
Hipokratas:dėl kasos sekrecijų liaukų suaktyvėjimo.
Martinas Liuteris Kingas:puoselėju viziją tokio pasaulio, kuriame visi viščiukai galės laisvai pereiti į kitą plento pusę ir neprivalės dėl to aiškintis.
Mozė:ir Dievas nužengė iš dangaus, ir tarė tada viščiukui: „Tu turi pereiti į kitą plento pusę“. Ir viščiukas perėjo. Ir Dievas pamatė, kad tai buvo…
Akmens varpai, sustingę angelai
Tokie šalti ir išdidūs
Jie kuria eiles nebylias šviesoje
Kai melas tampa tiesa skaudžia
Kruvinom raidėm jie parašė ant smėlio
"Žmogau širdis tvirtesnė užplieną"
Bangų muša tas raides skalauja
Palikdamos viltį ir vėl keliauja
Po angelo sparnu radau vietą ir sau
Iš ten regiu keistą sapną žmogaus
Porcelianinės žvaigždės ir šaltis liepsnos
Užmigdo jausmus atsiūstus iš dangaus
Išliks tik ranai, palikę širdį
Ir paskutinis užrašas, kurį angelai užrašė many
"Žmogau, ko verki nepažinęs kančios?"
Kančia tik tai tam, kuris kenkia kitam
Didžiuodamasis savo darbu
Laimingas tik tas, kuris gali pabūt
Bent kartą po angelo sparnu..
Įdomu, ką daro kiti žmonės kuomet aplanko kažkoks keistas liūdesys.. kai tarytum viskas gerai, gyvenimas juda taip kaip reikėtų, bet kažkas viduj neramina. Kažko trūksta. Ir kai pradedi mastyti dėl ko tas liūdesys kyla supranti, kad nė velnio tas gyvenimas nejuda taip kaip TU norėtum, jis juda taip kaip KITI norėtų. Žinau, kad tikrai ne vienas yra taip pamąstęs, galbūt tik ne kiekvienas sugeba tai pripažinti. O aš galiu tą sakyti, aš žinau, kad negyvenu taip kaip noriu. Tik nežinau kodėl nekeičiu kažko..