Gyvenimas - tai kortų pilis, kuomet atrodo jog jau baigi pastatyti tą pilį, kažkas papučia ir pilis sugriūna. Sukaupusi jėgas statai ir vėl. Statai... Po truputį atgauni pasitikėjimą, jog šįkart išeis pastatyti ir vėl nuosmūkis. Kurį laiką liaujiesi stačiusi, bet vėl sau pasakai: TAU PAVYKS! Statai vėl, statai nuošalioje vietoje, kur nieko nėra. Prisileidi tik tuos žmones, kuriuos myli. Bet štai žmogus kurį pamilai sumastė pažaisti. Lengvas pūstelėjimas ir kortų pilis krenta į žemę. Kiekvienas kortos atsitrenkimas, tai lyg dūris su peiliu į širdį. Pradedi nebetikėt visais, su skausmu susirenki kortas ir vėl bėgi. Bėgi ten kur tuščia, kur būtum viena. Statai iš naujo. Kortos nebetokios gražios, jos virsta, atrodo jog tos pilies nebepastatysi. Pastatai pusę pilies ir džiaugsmo ašara ištrykšta. Tačiau atsisukusi supranti, kad nebeturi su kuo kartu pasidalinti džiaugsmu. Pati sugriauni vėl viską. Kortos pradeda drėgti nuo tavo ašarų. Nebėra jokio noro vėl iš naujo statyti. Išmėtai kortas aplink save ir užmiegi. Akys raudonos nuo ašarų, o širdis juoda nuo patirtų smugių ir išdavysčių. Atsikeli... viskas tas pats. Išmėtytos kortos, tuštuma viduje, noras pastatyti pilį, tačiau pradingusi viltis to padaryti neleidžia. Ir tuomet randi prie savęs peilį - tu nusprendi jog laikas viską baigti... Prieš tai pradedi deginti kortas, vieną po kitos degini jas ir savo norą gyventi. Kai sudeginai pusę kortų kažkas sušuko: SUSTOK! GANA! NADARYK TO! MAN IRGI SKAUDA! Atsisuki, o ten žmogus - lygiai tokiomis pačiomis raudonomis akimis ir juoda širdimi. Su taip pat pradegintomis kortomis ir peili rankoje. GAL PABANDOM DAR KARTĄ? PASTATOM TĄ NELEMTĄ GYVENIMO PILĮ! Nežinai kodėl, bet sutinki. Abu tylėdami, suprasdami vienas kitą be žodžių vėl viską pradedat iš naujo. Padedami vienas kitam jūs pastatote pilį. Iškrenta ašaros. Pagaliau atsirado tai su kuo galima pasidalinti džiaugsmu. Grįžo senai užmiršta viltis. Širdis pasidarė vėl raudona, ašaros kažkur pradingsta. Susitiko dvi sielos. Susitiko ir daugiau niekada nebeišsiskyrė!

Meeldib!