Kaskart rašydama lapelyje bereikšmius žodžius

Galvoju apie Tave.

Apie tą žmogutį, kuris man sutiekia viltį gyventi

Kuris priverčia nusišypsoti, kai viskas slysta iš po kojų

Ir kuris kaskart privečia pažadėti

Jog dar žemėje pabūsiu nors minutę.

Būna dienų, kai norisi verkti

Bet negaliu, nebėra ašarų.

Norisi pasidalinti džiaugsmu, bet nėra su kuo

Visi draugai (jei galima juos taip pavadinti) nusisuko.

Tada norėčiau, kad ateitų Angelas - mirties Angelas.

Tačiau suvokiu, jog pati jo pasišaukt negaliu

Nebeturiu jėgų.

Tuomet atsigulu pievoje tarp aukštų smilgų

Ir atrodo jog laikas sustoja

Būtų gerai, kad ši akimirka tęstusi amžinai.

Ir jei Tu būtum šalia

Tačiau taip jau nebebus,

Nes Tu išėjai su Angelu - mirties Angelu.

Ir štai užlipau ant tilto ir pažiūrėjau į praeitį

Kodėl taip viskas susiklostė?

Kodėl žmonės gimsta kentėti? Kodėl negali būti laimingi?

Girdžiu, kaip daug kas kalba apie meilę

Ar meilė yra tada, kai sakai jog žmogų myli

Nors kitą dieną sakai, kad tai tik iliuzija?

Ar meilė ta, kuri leidžia lieti ašaras, kuri leidžia kentėti ir žemintis?

Niekada nesuprasiu gyvenimo tikslo.

Atsistoju ant tilto turėklo ir pasižiūriu į ateitį

Joje nematau savęs, tik juodą tuštumą.

Jaučiu, kaip švelnus vėjelis tvaiksto mano plaukus

Atsiduodu jam

Ištiesiu rankas ir pajaučiu didžiulę palaimą.

Sutinku Tave, Tu paimi mane už rankos

Ir mes bėgame po žydinčią pievą, mano svajos pagaliau išsipildė.

Čia gyvenimas kitoks, čia nėra blogio

Tuštuma išnyko, nebėra bedugnės

Ak mano Angele Tu atėjai!

Mano mirties Angele atėjai!

Meeldib! 4