Kasutaja Marionetininkas päevik

Skauda galvą, greičiausia tai nemigos padarinys, o reikia skubėti...Greitais žingsniais šoliuoju per užšalusias miesto balas, kur ne kur, kelią apšviečia dirbtinės miesto šviesos. Ilipęs į seną miesto autobusą vairutojui paduodu paskutinius iš kišenės sukrapštytus centus. Vairuotojas kažko nepatenkintas, gal ir jam nemiga? Pro sukoštas dantis šaukia man, kad už tuos prakeikus centus nusipirkčiau prezervatyvų vaistinėj, o ne jam duočiau. "Nedirba, ponas vairuotojau, bet aš palauksiu, kol suskaičiuosit, na, kad įsitikinumėt, jog jūsų neapgaudinėju" šypsodamasis jam atsakau. Liepia laukti, nes jai jam trūks nors vieno cento, tai išmes lauk. Stovėdamas apžiūriu savo būsimus autobuso konpanjonus. Žinoma tai nėra didelė žmonių minia.…

Aš viduj, seniai užmirštame name, galbūt tik dar lankomas kažkieno

svajonių bei sapnų. Tiesa, daug nereikėjo,tik purvinais kerzais išspirti

supuvusias duris. Mane pasitinka dulkių ir permirkusių sienų kvapais dvokiantys

kambariai. Ant žemės mėtos vaiko svajonės, nupieštos dideliam, pageltusiam nuo

drėgmes, popieriaus lape: besišypsanti saulė, nebaigtas mėlynai spalvinti

dangus, neapvedžiuoti storu brūkšniu debesys, o jis ir pats be vienos rankos,

matyt, paniškas skubėjimas atliko puikiai savo darbą. Lėtai atsiklaupiu ant

vieno kelio ir šlapias nuo neišdžiuvusio lietaus ant mano pirštų, delnais paimu

vaiko nebaigtą pasaulį. Padedu ant sukrypusio stalo, gal kada kam nors prireiks

jo. Ant suskilusios spintos stovi kelios senos nuotraukos, tai akimirkos,

laimingi prisiminimai, kurie kaip mat subyra…

  Tu šiandien manęs paklausei, ko aš noriu :) vat dabar atsisėst ant šlapios žolės ir paklausyt žiogų muzikos, tolumoje aidu sklindančios gervės šauksmo, paklausyt lietaus garsų, griaustinio dundesio, tyliai spragstančios cigaretės tarp pirštų ir užuost lėtai išleidžiamų dūmų kvapo. Noriu pajaust šlapią rytą po nuogais padais, merginos žingsnius einančios link manęs, savo širdies dūžius užuodžiant lietų nuo mergaitės plaukų, išgirst švelnų juoką ir tylų pakštelijimą į mano lūpas. Tik tiek... Daugiau neprašau.