Aš viduj, seniai užmirštame name, galbūt tik dar lankomas kažkieno
svajonių bei sapnų. Tiesa, daug nereikėjo,tik purvinais kerzais išspirti
supuvusias duris. Mane pasitinka dulkių ir permirkusių sienų kvapais dvokiantys
kambariai. Ant žemės mėtos vaiko svajonės, nupieštos dideliam, pageltusiam nuo
drėgmes, popieriaus lape: besišypsanti saulė, nebaigtas mėlynai spalvinti
dangus, neapvedžiuoti storu brūkšniu debesys, o jis ir pats be vienos rankos,
matyt, paniškas skubėjimas atliko puikiai savo darbą. Lėtai atsiklaupiu ant
vieno kelio ir šlapias nuo neišdžiuvusio lietaus ant mano pirštų, delnais paimu
vaiko nebaigtą pasaulį. Padedu ant sukrypusio stalo, gal kada kam nors prireiks
jo. Ant suskilusios spintos stovi kelios senos nuotraukos, tai akimirkos,
laimingi prisiminimai, kurie kaip mat subyra į smulkiausias dulkes vos tik
paimu, lieka vos puse medinio riemelio. Kažkas kitam kambary groja pianinu, tad
žengiu atsargiai statydamas kojas, mintyse kartodamas, kad to negali būti, tai
nesamonė, kažkas pokštauja. Vos tik tyliai praveriu duris nenorėdamas išsiduoti
- stoja tyla, o prieš mane sudegęs muzikos instrumentas, kur ne kur mėtosi
juodi ir balti klavišai. Virš nuodėgulių krūvos, labai aukštai, kabo pakarta,
savo negyvomis akimis stebianti mane, lėlė. Vargšė pakaruoklė kuri,vos tik paputus vėjui pro bestiklius langus,
supasi ir kartais iš jos išgirsti mechaninį „mama“. Nuo stogo varvantis mažais
lašeliais vanduo, kuris krenta lėlei į supelyjusius, geltonus plaukus, teka palei
kaktą, pasiekia, kažkada buvusias mėlynas akis. Tai sudaro įspudį, kad pakarta
lėlė verkia žvelgdama į savo griūvantį pasaulį. Iššokęs pro langą, lėtai
nužingsniuoju lietaus skalaujama gatve, už nugaros palikdamas griūvantį namą ir
mirusių sapnų miestą.
labai grazu :)