Skauda galvą, greičiausia tai nemigos padarinys, o reikia skubėti...Greitais žingsniais šoliuoju per užšalusias miesto balas, kur ne kur, kelią apšviečia dirbtinės miesto šviesos. Ilipęs į seną miesto autobusą vairutojui paduodu paskutinius iš kišenės sukrapštytus centus. Vairuotojas kažko nepatenkintas, gal ir jam nemiga? Pro sukoštas dantis šaukia man, kad už tuos prakeikus centus nusipirkčiau prezervatyvų vaistinėj, o ne jam duočiau. "Nedirba, ponas vairuotojau, bet aš palauksiu, kol suskaičiuosit, na, kad įsitikinumėt, jog jūsų neapgaudinėju" šypsodamasis jam atsakau. Liepia laukti, nes jai jam trūks nors vieno cento, tai išmes lauk. Stovėdamas apžiūriu savo būsimus autobuso konpanjonus. Žinoma tai nėra didelė žmonių minia. Štai senukų pora,kurie susikabinę rankomis kaip įsimylėję paaugliai, kažka tarpusavyje šnibždasi vėliau vienas kitą nužvelgia palaimingų žvilgsniu. Staiga senukas ištraukia savo rankas, pakelia močiutės delnus prie lūpų ir kelis kartus sunkiai įkvėpęs bando nors truputi sušildyti juos. šiap ne taip suskaičiavęs pinigus, geraširdis vairuotojas duoda man bilietą. Lėtai slinkdamas autobuso koridoriumi, užsiimu galines sėdynes. mintyse kartodamas, kad greičiausiai daugiau niekas nelips tokį ankstyvą rytą, pasidedu po galvą savo kuprinę ir atsigulu. Prieš mane silpnoj šviesoj apšvieta sėdi jauna mergina. Atsirėmusi į rasotą langą kalba mobiliuoju. tiksliau tyli, nes iš slipno jos balso girdisi tik keli žodžiai "Prašau... Nereikia..." Jos pašnekovas pakankamai piktas, nes jo rėkimą girdėjo maždaug pusę autobuso. Bebaigiant jai pokalbį, atsisuka mergaitė į manę, verkiančiu veidu, kurį dar kažkaip labiau išryškino upeliais nubėgęs tušas, bando atsiprašyti, už tai, kad mane pažadino. Nustebęs pasakau, kad ka tik atėjau ir paklausiau ar viskas gerai jai. Trumpai šyptelėjusi, ji nusisuka ir vėl galvą atremia į autobuso langą, išjungia telefoną ir duoda sau trumpą akimirką.

Meeldib!