b) Tarkim nusprendėte nebeteisti kitų... KAS IŠ TO? Juk vistiek nuomonė apie save nepagerėjo. O turėtų pagerėt. Didžiausias mano patarimas yra suprasti jog visi mes vienodi, visi turime dėl ko nervuotis. Man asmeniškai dažnai nutinka taip, jos tarp žmonių jaučiuosi negerai. pasižiūri į kitą ir galvoji "Damn, kodėl aš negaliu būt tokia graži, drąsi etc." Arba pradeda jaudintis dėl kiekvienos smulkmenos (pvz.: Dėl spuogo, figūros, dėl to kaip stoviu, nes įsivaizduoju, kad net stovėt nemoku, dėl to kaip atrodo mano akys, nes toks jausmas, kad žiūri abi į skirtingas puses ir t.t.) Tai yra taip kvailai, o dar kvailiau yra tai, kad pasižiūrėjus į kitus atrodo jog jie apie tokios nesamones net negalvoja. O TAI YRA PATI DIDŽIAUSIA NETIESE. Mes nesame tokie skirtingi kaip kartais atrodo. Perg yvenam dėl tokių pačių dalykų, bijome topačio. Ir skiriasi tik mūsų nuomonė į viską. Manau kiekvienas turėtume išmokti atkreipti dėmesį į smulkmenas. Pavydžiui aš nesu labai graži, esu kūda, nešioju akinius, bet džiaugiuose net tada, kai tiesiog matau jog su manimi žmogus kalbėdamas, nežiūri į mano išvaizda. Nekreipia dėmesio į tai kaip atrodau, o žiūri man į akis. Tas nepakartojamas jausmas kai matai, kad kitam esi įdomi. Dievinu kai esu kamnors įdomi ^^
Prisipažinsiu: ne visada man išeina man pačiai taip elgtis kaip, kad aš čia rašau (nors ir neparašiau aiškių punktu manau turėjote suprasti). Bet užeina tokios laimės akimirkos, kai visiškai iš lempos pradedu šypsotis eidama gatve arba kai tiesiog apei nieką negalvoji (neoakartojama). Reikia mėgautis mažais dalykais :3 VISKAS PRIKLAUSO NUO NUSITEIKIMO !! Sėkmės :*
P.S. Galėjo man tokia nuotaika būt kai šeštadienį buvau Akropolį - prekybos ir "promogų" sostinėje. Tada jaučiausi tiesiog tragiškai. Nemėgstu būti tarp žmonių viena. Visi aplink porom (arba draugijom) na, o aš tvorom..

Amžinos nuotaikų kaitos paveikta, beviltiška optiminstė.