Pasimetusi **40**

Protas kartojo, kad turiu šokti, bet kojos buvo lyg įbestos į žemę. Kažkas iš vidaus mane stabdė. Pakėliau galvą ir pažiūrėjau į apniukusią dangaus paklodę. Mintys mane sugrąžino į tą dieną, kai sėdėjau ant palangės ir liūdėjau dėl tėčio mirties. Kaip pasiilgau jo... Pajaučiau, vieną ašarą. Nestabdžiau jos kelionės mano skruostu. Nuklydau į prisiminimus apie mamą, apie jos lakią fantaziją ir nuostabias knygas. Skruostu riedėjo jau antra ašara. Dar skaudesni prisiminimai iškilo apie Elzytę. Ak, mano mažoji sesytė... Jos vandenyno spalvos akutės ir švelnūs veido bruožai vis dar buvo išlikę atmintyje. Dar pora ašarų pradėjo savo kelionę. Ir tada užsimerkusi išvydau šokolado spalvos akis, su meile žiūrinčias į manąsias. Natanas. Jo saldūs bučiniai, kurių be galo pasiilgau buvo įsirėžę labai gyliai mano krauju paplūdusioj širdy. Dabar nuriedėjo ne viena ir ne dvi ašaros, jų buvo galybė... Nato atvaizdui pasitraukus į galvą įlindo šiandienos vizitas į ligoninę. „ Daugiausia, kiek jūs galit išgyvent, tai yra dešimt metų besigydant“- skambėjo galvoje rimtas gydytojo balso tonas. Sukūkčiojau balsu. Viskas, praradau visas viltis kada nors būti laiminga...

Dar kartelį įkvėpiau ir vėl žvilgtelėjau apačion. Gatvė buvo ištuštėjusi, tik karts nuo karto praskuosdavo vienas, kitas automobilis. Sunkiai nurijau seiles ir ištiesiau rankas į šonus. Buvau pasiruošusi šokti, bet vis delsiau, lyg ko nors laukdama. Gatvėje pasirodė vienintelis žmogus. Jis užėjo į tą patį pastatą, ant kurio stogo atbrailos stovėjau aš. Per daug to nesureikšminau. Nagi, vienas, du, trys! Jau norėjau žengti žingsnį oru, kai mane sustabdė vaikino balsas:

-Nedaryk to...

Šiurpuliukai perėjo kūnu. Jo balsas buvo toks pažįstamas ir atrodo labai išsiilgtas. Ne, to negali būti... Bijojau atsisukti.

-Pasakyk, kodėl turėčiau to nedaryt?

-Tu jauna drąsi panelė, juk tikrai yra dėl ko gyventi, mano manymu tau artimi žmonės nenorėtų, kad tu taip padarytum,- bandė mane atkalbėti vaikinas.

-Koks tavo sumautas reikalas?- kiek piktokai paklausiau.- Tu manęs nepažįsti, nič nieko nežinai apie mano nieko vertą gyvenimą ir kas jameįvyko! Tu nežinai, kad prieš dešimt metų mane išprievartavo! Tu net nenutuoki, kad kai patupdžiau tą nusikaltelį už grotų, jis su savo pavaldinukų pagalbą nužudė mano mamą ir pagrobė seserį! Tu nežinai, kaip aš kankinausi, kai mano sesytė mirė nuo kulkos, mums ją gelbėjant! Kai galvojau, kad viskas baigėsi jis atėmė iš manęs mano gyvenimo meilę,- jau šiek tiek nurimusi kalbėjau.

Vaikinas bandė vėl man prieštarauti:

-Ei, juk dar neviskas prarasta. Tu padarei stulbinamą karjerą, gerbėjai yra dalis tavo šeimos, tai padarydama nuviltum juos ir netgi tuos, kuriuos myli ir kurie dabar stebi tave iš dangaus.

Nervingai nutraukiau jį:

-Aš dar nebaigiau. Kai galvojau, kad visi randai užsitraukė ir jau galiu viską pamiršti, man pasidarė bloga. Ir tu tikrai nežinai, kad man pasidarius tyrimus išaiškėjo, jog turėjau ŽIV virusą, kuris visai nesenai progresavo į AIDS. Ne, ne, ne. Šito tu tikrai nežinojai!- vėl pakėliau balsą.

-Oho, atsiprašau, šito fakto tikrai nežinojau,- po minutės pasakė vaikinukas.

Atsidusau:

-Dabar supranti, kad neturiu dėl ko gyventi? Šiaip ar taip mirsiu, nušokdama tik viską pagreitinčiau...

Stojo ilga tylos pauzė. Nežinau kodėl nešokau, atrodė, jog norėjau daugiau pabendraut su tuo nepažįstamuoju, kuris bandė mane išgelbėti.

-Lipk atgal,- jo balsas pasigirdo kiek arčiau.- Juk, likau aš ir daugiau niekada tavęs nepaliksiu, prižadu...

-Tavo pažadai nereiškia nieko! Girdi?! Nieko! Po galais! Tu juk palikai mane! Ir aš tau nerūpėjau! Kaip tu drįsti pasirodyti po suknistų dešimties metų ir vaidinti, lyg niekur nieko?! Kai ligoninėje pasakė, kad tu mirei, aš miriau kartu su tavimi! Aš kaltinau save, kad jeigu būčiau išėjusi tavęs ieškoti anksčiau, tu nebūtum mirtinai nukraujavęs!- sūrioms ašaroms riedant, vis dar nusisukusi šaukiau ant jo.- Bet žinai, ko labiausiai bijau? Bijau, kad tu tebusi tik tai gražus miražas. Bijau, kad man tik rodosi, jog girdžiu tave...

-Kodėl neatsisuki? Juk žinai kas aš,- galėjau jausti, kad jis šypsosi.

Giliai įkvėpiau ir nulipusi nuo atbrailos puoliau į išsiilgtą Natano glėbį. Vėl verkiau, tik šįsyk iš laimės. Juk mano Natas čia!

-Daugiau niekada nedrįsk manęs palikti,- sumurmėjau įsikniaubusi į vaikino krūtinę.

-Daugiau niekada,- pakartojo mano žodžius ir padėjo savo smakrą ant mano viršugalvio.- Natali, aš be galo atsiprašau, kad palikau tave... Po to kai gydytojas konstatavo mano mirtį ir tu išėjai, aparatai prijungti prie manęs parodė gyvybės ženklus. Iš karto buvau išsiųstas į specialią ir slaptą ligoninę, ten mane gydė net penkerius metus...

-Tai kur tu po velnių buvai dar penkerius?!- nekantriai paklausiau.

Jis gailiai atsiduso. Neatsakė ilgai, nes matyt ieškojo žodžių.

-Aš slapsčiausi, nes nenorėjau, jog žurnalistai mane pamatytų, o dar ir laikraščių antraštės mirgėjo, kad tu susidėjai su Klaidu...

-Tai jau nebesvarbu,- nutraukiau Nataną.

-Taip, svarbiausia, kad mes vėl kartu ir nebėra jokių kliūčių, kurios trukdytų gyventi laimingai,- pridūrė Natas.

-Ne, Natai,- paprieštaravau.- Aš mirsiu...

Mano vaikinas apkabino mane stipriau ir į plaukus sušnabždėjo:

-Juk, tu turi dar dešimt metų gražaus gyvenimo su manimi... Nusišypsok ir keliaujam į naują ir švarų mūsų gyvenimo puslapį. Myliu tave, Natali!

-O aš tave, Natai!- nuoširdžiai nusišypsojau.

Natanas pasilenkė arčiau manęs ir po ilgų dešimties metų mūsų lūpos vėl susilietė...

Taigi, štai ir baigta mano pirmoji ir gerokai prisvilusi istorija. Ją rašydama supratau, kad kūryba tikrai ne man, tad pasitraukiu. Daugiau neketinu rašyti. Išgirdusi posakį ,, Jei gali nerašyt, nerašyk" gerokai susimąsčiau. Priėjau išvadą, kad tikrai galiu nerašyti. Ir dar tikrai nenoriu būti įtraukta į tas kvailas point.lt dramas. Dėkui, kad skaitėte ir komentavote mano kūrybą. Dabar prašau tik vieno, gal galėtumėt parašyti paskutinę nuomonę apie šia rašliavą? Ačiū! Su meile, Toma :) xxxxx

P.S. Gale jau visai nusiseilėjau ane?? ;DDDDD

Meeldib! 20