Pasimetusi **38**

Pasidarė neramu dėl Natano. Jis gan ilgokai negrįžo, o dar ta bloga nuojauta... Nusprendžiau palaukti. Laukiau valandą, dvi. Jis nesirodė. Pagriebusi telefoną pabandžiau jam prisiskambinti. Jo telefonas suskambo svetainėje. Atsidusau ir prisėdau ant sofos, tačiau greit pašokau. Užsimetusi megztuką su nerimu išlėkiau. Natano automobilis stovėjo prie namų, tai reiškia jis išėjo pėsčiomis. Ėjau takeliu ir žvalgiausi. Tikėjausi surasti jį gyvą ir sveiką...

~Natanas~

Gulėjau susiėmęs už gerklės. Velniškai skaudėjo, o aplinkui nebuvo jokių žmonių, kurie galėtų man padėti. Trumpam atitraukiau rankas nuo kaklo. Jos buvo kruvinos, apskritai aš gulėjau kraujo baloje. Stengiausi kovoti, nepasiduoti, bet jaučiau kaip mirtis beldžiasi į mano gyvenimą. Akys pradėjo merktis, galva svaigo. Kvėpavimas rodėsi sunkiausias dalykas pasaulyje, o mintyse buvo tik vienas žmogus. Manoji Natali. Nenorėjau mirti tik dėl jos. Jėgos buvo beveikmane apleidusios.

-Natanai!- išgirdau riksmą.

Prisiverčiau atsimerkti. Natalija bėgo manęs link, ašaros žibėjo jos nuostabiose akyse. Mergina priklaupė prie manęs ir su siaubu žiūrėjo tai į mano kruvinas rankas dengiančias kaklą, tai į kraujo balą, kurioje buvome jau abu.

-Kas nutiko? Kas tai padarė?- klausinėjo ji drebančiu balsu.

Bandžiau jai atsakyti, bet vietoj normalių žodžių pasigirdo keistas gargaliavimas. Natali atsistojusi paskambino greitajai. Po to vėl priklaupė prie manęs ir kalbėjo:

-Natai, kovok, prašau. Tu man pažadėjai, kad manęs nepaliksi, privalai šį pažadą tesėti...

Linktelėjau, o tada Natali vėl kažkam paskambino. Visai netrukus išgirdau Klaido balsą:

-Kas čia įvyko?!

Jį pertraukė greitosios sirenos. Dar prieš įnešant mane į greitosios automobilį aš sugriebiau Klaido džemperio kraštą ir neaiškiai sušnabždėjau:

-Jeigu ką, tu turėsi rūpintis Natalija. Nepalik jos...

Klaidas supratingai pažiūrėjo į mane, taip duodamas ženklą, kad rūpinsis mano mergyte. Lengviau atsikvėpęs užsimerkiau.

~Klaidas~

Sėdėjau šokių salėje ant grindų ir mąsčiau, kad galbūt per aštriai kalbėjau su Natanu. Jau stojausi vėl šokti, kai sulaukiau Natali skambučio. Ji kalbėjo be galo išsigandusiu balsu ir maldavo manęs kuo greičiau vykti į mažą parkelį šalia studijos. Nė nepersirengęs išbėgau. Atėjęs pamačiau kraupų vaizdą. Natali klūpėjo kraujo baloje šalia Natano. Jis buvo susiėmęs už gerklės ir sunkiai kvėpavo. Man nieko dorai nespėjus pasakyti atvažiavo greitoji. Ji išsivežė Nataną, o mes su Natali likome dviese.

-Klaidai, maldauju tavęs, nuvežk mane į ligoninę pas Natą,- atsisuko į mane.

Negalėjau žiūrėti į jos liūdnas akis. Sėdome į mano automobilį ir nulėkėm į ligoninę...

~Natali~

Negalėjau blaiviai mąstyti. Net pati stebiuosi, kaip sugebėjau iškviesti greitąją ir paskambinti Klaidui. Važiuojant vos tramdžiau ašaras. Vos tik mums atvykus registratūroje pasakė, kad dabar vyksta operaciją. Aš ir Klaidas prisėdome, nebesusitvardžiau. Ašaros tyliai riedėjo mano skruostais. Tai pamatęs Klaidas, jas nubraukė ir nutraukė nejaukią tylą:

-Viskas susitvarkys ir bus taip, kaip Dievas mano, kad tau bus geriau... Tiesiog turi išlikti stipri ir tikėti. O jeigu kas, aš visada būsiu čia, kad tau padėčiau...

Šyptelėjau:

-Dėkui, bet toks jausmas, kad Dievas daro taip, kaip man blogiau. Stipria išlikti taip sunku, jeigu jis mirs man nebeliks nieko. Man taip sunku...

Kad ir kaip stengiausi mano balsas virpėjo ir ašaros nenustojo riedėti. Klaidas mane apkabino ir nušluostė ašaras vėl.

-Suprantu, kad tau be galo sunku, tik atmink, kad liksiu aš. Gali manimi pasitikėti, Natali...

-Žinau, juk tu mane išgelbėjai tada...

Man nebaigus suskambo mano telefonas. Paprašiau Klaido, kad jis atsilieptų. Taip ir padaręs jis paėjo toliau. Visai greitai grįžo ir šiek tiek šyptelėjo.

-Na yra bent viena gera žinia šiandien,- guodžiamai pratarė.- Daugiau Morisas tavęs nekankins, nes...- Klaidas užsikirto ir sunkiai nurijo seilę.- Nes šiandien Krisui pranešė, jog Morisas žuvo per muštynes kalėjime...

Aiktelėjau iš nuostabos. Nežinojau ar džiaugtis, ar liūdėti. Jis man tiek daug pridarė, bet juk jis vis dėl to žmogus... Nesvarbu, kad ir ką tuo metu mąsčiau, man palengvėjo. Tie Klaido žodžiai tik ir reiškė, kad galėsiu gyventi ramiai. Deja, mano mintis apie ramybę sudrumstė daktaras:

-Ar jūs esate Natano artimieji?

-Taip,- atsakiau.- Jis mano vaikinas...

-Norėjau pasakyti, kad... Kad labai apgailestauju. Vaikinas neteko per daug kraujo ir vien dėl to jis paliko mūsų pasaulį... Dar kartelį, labai apgailestauju ir užjaučiu,- su liūdesiu pasakė gydytojas ir nuėjo.

Pradėjau save kaltinti. Juk jeigu aš nebūčiau laukusi tų kelių valandų ir išėjusi jo ieškoti anksčiau.... Jis juk būtų gyvas tada... Nebevaldžiau ašarų... Buvau galutinai sugniuždyta. Atsisukau į Klaidą, jis atrodė taip, lyg jam būtų šokas. Galiausiai atsikvošėjęs draugas mane apkabino. Norėjau išsirangyti iš jo glėbio, bet sustabdžiau save. Man reikėjo paguodos lygiai taip pat kaip ir oro. Tiesiog atrėmiau kaktą į Klaido stiprią krūtinę ir prapliupau. Raudojau, kūkčiojau ir plūdau save žodžiais. Jis tik glostė mano galvą ir šnabždėjo, kad tai ne mano kaltė, nors abu gyliai širdyse žinojom, kad tai netiesa...

Tai va, grįžtu šįkart labai greitai. Noriu pasakyti tik tiek, kad dar dvi dalys ir mano kūrinys baigiasi... Be to kur visi dingo? Praeitoj dalį buvo gal 18 komentarų, o šioje tik 8, nesuprantu aš... Bet tiek to, tikiuosi nenuvyliau ar per daug nenuliūdinau su šia dalimi :) ŽALIO nepamirškit :D xxxxxxx

Meeldib! 17