Pasimetusi **37**

Rugpjūčio 17 d.

Akis pramerkti privertė garuojančios kavos kvapas. Kambaryje nieko nebuvo, tik baltas puodelis su kvapnia kava stovėjo ant spintelės prie mano lovos. Lengviau atsikvėpiau, nes pamaniau, kad tai tik blogas sapnas. Į realybę mane sugrąžino bintu apjuosta ir skaudanti koja. Nuotaika iškart apniuko. Sunkiai atsisėdau besistengdama nuvyti liūdnas mintis šalin. Paėmiau puoduką ir gurkštelėjau šilto gėrimo. Į galvą iškart toptelėjo, kad tai Natano daryta kava. Tai privertė šyptelėti. Nešina puodeliu nužingsniavau į virtuvę, ten ir radau jį.

-Labas rytas,- nusišypsojo mane pamatęs.- Kaip miegojai?

-Puikiai, tikriausiai dėl to, kad gydytojas suleido raminamųjų,- ramiai atsakiau.- Skani kava, dėkui.

Natanas priėjo ir mane apkabino.

-Žinau, kad tau dabar sunku, bet mes viską ištversim pažadu,- pakštelėjo į lūpas.

-Tikiu tavimi, Natai, tik prižadėk dar vieną dalyką...

-Ką tik nori,- šyptelėjo.

Atsidusau ir tyliai ištariau savo prašymą:

-Niekad manęs nepalik. Tu man likai vienintelis šiame pasaulyje.

-Negalėčiau tavęs palikti savo noru, tad pažadu, visad būsiu čia su tavimi.

Stipriau įsirangiau Natano glėby ir tada prisiverčiau paklausti skaudžiausio klausimo.

-Klausyk, o kada Elzės laidotuvės?- balsas virptelėjo.

-Ryt,- paleidęs mane pabučiavo į kaktą.- Manau turėtum prigulti ir atsigauti. Juk ryt svarbi diena.

Linktelėjusi priguliau ant sofos svetainėje ir bežiūrėdama įjungtą televizorių prisnūdau.

Rugpjūčio 18 d.

-Natali, labai užjaučiu tave dėl netekties,- prieš mane stovėjo Kostas.- Kad, tik būčiau galėjęs kažką padaryti. Stiprybės tau, mergyt, laikykis,- šiltai apkabino.

Diena buvo be galo liūdna. Daug žmonių, tiek pat užuojautos pilnų veidų. Išlikau stipri, neverkiau ir į visas užuojautas atsakinėjau akmeniniu veidu, be jausmų. Jie ištrūko tik vieną akimirką, kai mažosios karstas buvo leidžiamas gilyn į duobę. Užmečiau saują žemių ir nusisukusi apkabinau Nataną, tyliai verkiau jam į petį. Nenorėjau, kad kas nors mane matytų tokią. Namo grįžau pervargusi, galbūt dėl šitokios galybės emocijų... Galiu pripažinti mane buvo užpuolusi depresija. Guodžiausi tik mintimis, kad Natanas yra šalia ir niekad manęs nepaliks....

Rugpjūčio 28 d.

~Natanas~

Sėdėjau ir skaičiau naujienas, kol neišgirdau Natalijos balso.

-Natai?- dievinu kai ji mane taip šaukia.

-Kas atsitiko, mieloji?- įėjęs į jos kambarį paklausiau.

Mergina matyt pastebėjo mano susirūpinimą, tad lengvai šyptelėjo ir nusijuokė:

-Nesijaudink, Natanai, aš tik norėjau paprašyti paslaugos.

-Ir kokios gi?- susidomėjau.

-Žiūrėk, gal galėtum nulėkti iki Kriso ir su juo pakalbėti? Na, ta prasme, kada man jau reikės eiti repetuoti ir ruoštis koncertams. Juk vis tiek reikia toliau gyventi ir nestovėti vietoje.

-Žinoma, dabar?- pasitikslinau.

Natali linktelėjo ir aš išėjau. Ėjau pėsčiomis ir vėdinau galvą. Vargšė mano mergytė. Tiek daug iškentėjo, vien per tą gyvulį. Tikiuosi viskas jau baigėsi ir jis apsiramino. Man plyštų širdis jeigu jis dar ką nors Natalijai padarytų...

Pasiekiau studiją, įėjęs į vidų pradėjau dairytis Kriso, bet niekur jo nemačiau. Patraukiau į šokių salę, nes iš jos girdėjosi tyli muzika. Pravėręs duris pamačiau bešokantį vaikiną, kaip ten jo vardas? Ak taip, Klaidas. Na, judėjo jis tai tikrai neblogai... Pravėriau duris plačiau. Klaidas sustojo ir pasižiūrėjo klausiamu žvilgsniu.

-Sveikas, gal žinai kur Krisas? Natalija prašė manęs su juo pakalbėti...

-Jis įrašų studijoje, dirba su nauja daina Natali. Tarp kitko kaip ji laikosi?

-Na, ji stengiasi susitaikyti su tuo kas įvyko ir gyventi toliau, bet kodėl tau parūpo?- susidomėjau.

-Man visada ji rūpėjo, Natali man beprotiškai patinka ir jeigu ne tu, galbūt dabar ji būtų su manimi,- atkirto.

Prisiekiu man vos neatvipo žandikaulis. Išsprogdinau akis ir nieko nesakęs apsisukau ir nukulniavau pas Krisą. Sutvarkęs visus reikalus patraukiau pas Natali. Ėjau lėtai, bet tada išgirdau žingsnius už savęs. Atsisukau, nieko už manęs nebuvo. Jau sukausi eiti vėl kai kažkas be galo stipriai trenkė man per galvą. Suklupau ant žemės. Prie manęs pritupė tamsiai apsirengęs žmogus, iš kūno sudėjimo buvo galima spręsti, kad tai vyras. Jo veidą dengė skarelė, matėsi tik pykčiu pulsuojančios bejausmės akys.

-Pasiruošęs mirti?- šiurpiai nusikvatojo.

-Kas tu? Kodėl tau reikia mano mirties?-pradėjau klausinėti.

Buvau labai išsigandęs, tik labiau dėl Natalijos, negu dėl savęs. Nenorėjau jos palikti visiškai vienos.

-Ne taip supratai, man tavo mirties nereikia, aš tik samdinys,-piktdžiūgiškai nusišypsojo.- Kiek žinau tiesiog susidėjai ne su tuo žmogumi, per jį tu mirsi...

Žudikas išsitraukė peilį ir pridėjo man prie gerklės. Užsimerkiau ir laukiau kol jis man perrėš gerklę...

~Natali~

Varčiau nuotraukų albumą, prisiminimai vis plūdo į galvą. Paėmiau Elzytės nuotrauką į rankas ir paglosčiau jos žanduką. Kaip jos pasiilgau... Ir mamos, bei tėčio... Bent jau turiu Nataną ir jis pažadėjo visad būti su manimi. Nusišypsojau, bet staiga man pasidarė negera. Nuojauta pradėjo kuždėti, kad šiuo metu vyksta kažkas labai blogo...

Sveikučiai, visų pirma noriu labai atsiprašyti, kad ilgokai nematėt naujos dalies. Tiesiog vėl bėdos su kompiuteriu. Ir tai dabar rašau ne iš savo kompiuterio... O dar plius pradedu sirgt tad nuotaikos visai nėra, ech bet ką aš čia skundžiuos. Tikiuosi patiko ši dalis nes rašiau su visai tuščia puodyne ant pečių. Nepamirškit ŽALIO! xxxx

Meeldib! 24