Pasimetusi **34**

Pramerkiau akis. Lėktuve buvo prietema, nes visi keleiviai buvo nusileidę užuolaidas ant langų. Daugelis žmonių miegojo, tarp jų ir Natanas. Jis buvo toks mielas ir gražus. Pabučiavau jo kaktą ir pradėjau žvalgytis, nes jaučiausi taip, lyg kažkas mane stebėtų. Nieko įtartino nepamačiusi atsidusau ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Man tik vaidenasi, tik vaidenasi... Buvau jau beveik nusiraminusi, kai tas jausmas mane vėl persmelkė. Pradėjau paniškai žvalgytis, ieškojau, gal koks keleivis nemiega ir stebi mane. Visi miegojo, vėl nusisukau, bet tas jausmas manęs nepaliko. Pradėjau paniškai bijoti, tiesiog drebėti iš baimės. Aš jaučiau, aš žinojau, kad kažkas mane stebi. Nusprendžiau suvaidinti, kad jau nusiraminau ir miegu, tas jausmas sustiprėjo. Pasidarė toks stiprus, kad rodėsi širdis iššoks iš krūtinės. Susikaupiau ir staigiai atsisukau į tą pusę kur jausmas rodėsi stipriausias. Atsisukau ir nustojau kvėpuoti iš siaubo, kėdėje, pačiame gale sėdėjo jis. Morisas. Tas nusikaltėlis spoksojo į mane keršto trokštančiu žvilgsniu. Greit pagriebiau Natano ranką ir pradėjau jį purtyti. Jis greit atsibudo:

-Natali, kas po velnių atsitiko? Tu balta, lyg drobė,- susirūpinęs pradėjo kalbėti vaikinas.

Buvau netekusi žado, negalėjau prakalbėti. Visa virpanti parodžiau į tą vietą, kur sėdėjo Morisas. Natanas ten pažvelgė ir kiek sutrikęs atsisuko į mane.

-Ten nieko nėra. Mieloji, ką tu ten matei?- jis paglostė mano žandą ir ramindamas apkabino.- Nagi, netylėk...

Išsivadavau iš savo vaikino glėbio ir vėl mečiau žvilgsnį ten. Moriso nebebuvo. Kiek nusiraminusi, bet vistiek išsigandusi atsisukau.

-Ten buvo Morisas. Jis sėdėjo pačiame gale, Natanai,- virpančiu balsu kalbėjau.- Jis tikrai buvo ten ir spoksojo į mane...

-Ššš, nusiramink,- vėl apkabino.- Tuoj pakviesim stiuardesę ir išsiaiškinsim ar kažkas apskritai sėdi toje vietoje. Gal tau tik pasivaideno?

Visiškai nurimau ir labiau prisiglaudžiau prie Natano kūno. Jis savo stipriomis rankomis, labiau suspaudė mane savo glėbį ir tyliai pakvietė stiuardesę.

-Ne, pone, niekas nekeliauja toje vietoje, ji laisva. Tikriausiai jums pasirodė,- išgirdau malonų patarnautojos balsą.

Nežymiai nusišypsojau ir pakėlusi galvą pakštelėjau Natanui į lūpas.

-O čia už ką? - kiek nustebo jis.

-Už tai, kad mane nuraminai ir vis dar esi su manimi nepaisant to, jog man maišosi protelis,- nusijuokiau.

Natanas plačiai nusišypsojo ir pabučiavo man į žandą. Laiminga ir vėl užsimerkiau. Neužmigau, buvau lyg kokioje nors vizijoje... Plūduriavau ore virš lėktuvo, tada lėtai per jo sieną patekau į vidų, skraidžiau tarp keleivių, kol pamačiau pačią save, laimingą ir besišypsančią, gulinčią Natano glėby. Jis žiūrėjo į mane meilės kupinomis akimis. Pasijutau laiminga ir dėmesį atkreipiau į iš mano rankinio bagažo išlindusį lapuką. Tada atsimerkiau ir pamačiau, kad sėdžiu savo vietoje. Buvau visiškai pasimetusi, tas jausmas, kurį jaučiau buvo neįtikėtinas. Kaip man pavyko pamatyti save iš šono? Ką tai turėtų reikšti? Ar tai dar kada pasikartos? Klausimai mano galvoje sukosi šviesos greičiu. Tada prisiminiau lapuką, pašokau iš Natano glėbio ir pasižiūrėjau į rankinį bagažą. Taip, lapukas ten buvo. Reiškias aš nesapnavau... Greit ištraukiau lapuką ir vėl atsisėdau. Natanas nieko nesuprasdamas žiūrėjo tai į mane, tai į lapuką. Trumpai jam papasakojau, ką mačiau. Vaikinas paragino mane pažiūrėti kas parašyta lapelyje. Atsargiai atlenkiau jį. Saugok tą žmogiūkštį, kuris yra šalia tavęs dabar. Jam gali blogai pasibaigti...- didžiulėmis raudonomis raidėmis mirgėjo lapelis. Sumišusi spoksojau į jį ir negalėjau atsigauti. Kiek supratau Natanas matė, kas parašyta, jis griebė lapelį iš manęs ir suglamžęs išmetė.

-Nesijaudink, nei man, nei juo labiau tau, nieko neatsitiks. Miegok, tau reikia pailsėti,- prisitraukė mane arčiau manasis vaikinas.

Atsidusau ir užmerkiau akis. Panirau į sapną, tarsi į gilią jūros bedugnę...

Paplūdimys. Ramu, tylios ir mažos bangos dūžta į krantą. Sėdžiu ir stebiu saulėlydį. Prie manęs prisėda tėtis, jis šypsosi. Tik staiga pakyla siaubinga audra, bangos milžiniškos, vėjas rauna medžius, o baisūs žaibai skrodžia dangų.

-Tai tik trumpa audra, mano saulyte!- šaukia tėtis per vėjo gaudesį.- Ji greit baigsis ir tavo gyvenimas nurims, kaip nurimsta vandenynas!

Su lyg jo žodžiais jūra tampa rami ir vėl įsišviečia beveik nusileidusi saulutė... Atsisuku, bet tėčio nėra. Jis jūroje, dar viena didžiulė banga pasiglemžia mano tėtuką...

-Natali, kelkis,- tyliai mane purtė Natanas.- Jau atskridom, tuoj leisimės, užsisek saugos diržą...

Pasirąžiusi linktelėjau ir padariau, kaip prašoma. Lėktuvui nusileidus ir mes sutvarkėm ir nuvykom į viešbutį. Buvo tamsi naktis, tad mes tiesiog atsigulėm ir užmigom. Viskas turi būt tobula. Tai buvo paskutinė mano mintis...

Rugpjūčio 4 d.

-Brr, čia šalta,- nusipurčiau išėjusi į judrią Oslo gatvę.

-Ateik, ateik sušildysiu,- nusijuokė Natanas ir apkabino mane.

Šitaip mes nuėjome į jaukų restoraną, buvome išalkę. Pusryčiaudami juokavome ir kalbėjomės. Beveik suplanavom visą laiką Norvegijoje...

Tadam! Nauja dalis! Norėjau pasakyti, kad šį trečiadienį išvykstu į Norvegiją savaitei, tad jeigu nesulauksit naujos dalies iki mano išvykimo, tai jos neparašysiu ir vėliau. Geriausiu atveju, tada ji būtų kitą trečiadienį :) TIKIUOSI PATIKO! ŽALIAS! NEPAMIRŠKIT JO! :DD xxxxx

Meeldib! 25