Pasimetusi **32**

Aš galvojau, kad Natanas mane atstums, bet jis nei kiek nepasimetė. Jo rankos apglėbė mane ir prisitraukė, kiek galima arčiau. Kai bučinys baigėsi ir mes truputi atsitraukėm vienas nuo kito, aš atsimerkiau. Natano rudos ir gilios akys žvelgė į mane. Jis plačiai šypsojosi ir nieko nesakė. Vėl bandžiau pasislėpti po savo plaukais, bet jis patraukė plaukus man nuo veido. Tada pakėlęs veidą pažiūrėjo į akis ir tarė:

-Kodėl tu visada taip gėdijiesi? Aš nematau čia nieko gėdingo. Beje tu labai gerai bučiuojies...

-Tai, kad tu mane gėdini,- tyliai sumurmėjau ir dar tyliau pridūriau.- O tu bučiuojiesi dar geriau...

Bet atrodo Natanas išgirdo mano šnabždėsi ir pasilenkęs arčiau pabučiavo antrąkart. Tik šį kartą švelniau ir rūpestingiau, lyg būčiau porcelianinė lėlė, kuri gali bet kada sudužti. Atsitraukęs šyptelėjo ir visai ne į tema paklausė:

-Gal nori kur nors nueiti užkąsti? Aš labai alkanas, ir tai galėtų būti mūsų pirmasis pasimatymas. Ką manai?

Kiek nustebusi nusišypsojau:

-Žinoma, man būtų malonu...

Įsikabinau Natanui į parankę ir mes patraukėme į mano mylimiausią kavinukę. Pasėdėjome, paplepėjome, bet visų svarbiausia pavalgėme ir išėję iš kavinės patraukėm link centrinio parko, kuriame vaikščiojomės ir kalbėjom. Visai nejučiom Natanas paėmė mane už rankos. Tai manęs nei kiek nesutrikdė, priešingai man labai patiko būti su juo. Prisėdome ant pievelės ir stebėjome bežaidžiančius vaikus.

-Tu turbūt esi laimingiausia mergina pasaulyje,- išblaškė mane Natano balsas.- Turi mamą ir mažą sesę namuose, tavo balsas dieviškas, o ir išpopuliarėjai be galo greitai...

-Deja, Natanai, ne viskas taip paprasta, tu daug ko nežinai,- atsidusau.- Galėjau vadinti save laimingiausia pasauly, tik tada kai nebuvau šešiolikos. Nuo tada viskas pasikeitė...

-Papasakok man,- maldaujamai pasižiūrėjo į mane.- Gali manimi pasitikėti.

Šyptelėjau ir pradėjau pasakoti, viską papasakojau, bet priėjusi prie ne per seniausių įvykių nutilau. Dvejojau, nežinojau ar galima jam sakyti, kad Morisas norėjo tai padaryti vėl... Uh, juk nieko neatsitiks, jeigu papasakosiu. Giliai įkvėpiau...

-Vėliau Morisas grįžo, dirbo mano apsauginiu ir po mėnesio bandė vėl mane išprievartaut. Jam nepavyko, nes mane išgelbėjo Klaidas. Bet nesijaudink, Morisas jau už grotų ir tupės ten dar ilgai,- išbėriau vienu atsivėpimu ir užsimerkiau.

Bijojau atsimerkti ir pamatyti Natano reakciją. Tada pajutau, kaip jis paimė mano ranką ir švelniai spustelėjo. Nusiraminau ir atsimerkiau. Priešais mane sėdėjo Natanas ir raminamai šypsojosi. Nežymiai šyptelėjau, bet tada Natanas surimtėjo:

-O kas tas Klaidas? Ar kažkas vyksta tarp jūsų?

Suglumau, šis klausimas privertė mane gerai apmąstyti mūsų su Klaidu santykius. Taip, Klaidas man šiek tiek patiko, bet palyginus, Natanas mane traukė labiau. Nežinojau ką atsakyti, o Natanas vis dar laukė mano atsakymo.

-Klaidas yra vienas iš pagrindinių mano šokėjų, na, mes labai geri draugai. Iš tiesų, tai jeigu ne jis manęs nebūtų pastebėję,- ramiai paaiškinau ir tada atsisukau veidu į jį.- O kodėl tau taip parūpo?

-Natali,- mano oda pašiurpo kai jis ištarė mano vardą.- Manau viskas ir taip aišku. Žinau, kad mes pažįstami tik vieną dieną, bet tu man jau dabar taip patinki... Ir kai tu pasakei jo vardą, ir kad jis tave išgelbėjo, na, aš pradėjau truputi pavydėti, kad jis tau patinka ir panašiai...

Apstulbau. Aš patinku Natanui? Jis pavydi Klaidui? O Dieve...

-Na, Klaidas man tikrai patinka,- mačiau Natano akyse nusivylimą.- Bet tu labiau, kvailiuk! Nejaugi nepastebėjai, kad įsimylėjau tave pirmąkart pamačius?

Natano nuotaikos keitėsi labai greitai. Iš pradžių jis atrodė nustebęs, po to susimąstęs, o galiausiai labai laimingas. Natanas prisislinko kiek arčiau ir tyliai sušnabždėjo:

-O aš tave įsimylėjau dar tada kai nebuvau sutikęs...

Po šių žodžių jis apkabino mane, aš lenkiausi jį pabučiuoti, bet... Mums sutrukdė fotografas. Mačiau, kad Natanas susinervino, jis pagriebė mane už rankos ir pradėjo bėgti, aš paskui jį. Tuo metu būčiau bėgus nors ir į pasaulio kraštą, svarbu su Natanu. Mes vis bėgome ir bėgome dar keletas žurnalistų prisidėjo prie fotografo ir vijosi mus. Bėgome jau antrą kartą per tą dieną. Nejučiom pradėjau juoktis ir juoku užkrėčiau ir Nataną. Mes pasislėpėm negyvenamam name ir palaukėm kol mūsų persekiotojai nubėgs šalin. Tada pradėjom kvatotis susiėmę už pilvų. Po mūsų juoko priepuolio, Natanas surimtėjo ir susimąstęs paklausė:

-Tai jeigu mes patinkam vienas kitam... Tai gal... Na...- mikčiojo jis.- Na, gal norėtum būti mano mergina?

-Žinoma!- pašokau iš džiaugsmo ir puoliau savo vaikinui į glėbį.

Likusią dienos dalį praleidome ten, vakare nei vienas nenorėjo išeiti. Mums nerūpėjo, kad jau temsta, mes kalbėjomės. Aš gulėjau Natano glėbyje ir laikiau jo ranką, laisvąja ranka jis buvo apkabinęs mane. Nejučia pasidariau mieguista, užmigau ramiai, mylimo žmogaus glėbyje...

Sveiki, iš karto atsiprašau, kad dalis atsirado ne taip greit. Turiu pasiaiškinimą, pastarąsias dienas kompiuterio klaviatūra streikavo ir neveikė, bet dabar ne apie tai... Norėjau paklausti, gal jūs dėl ko nors ant manęs pykstat? Gal padariau ar pasakiau ką nors ne taip? Nes atrodo taip lyg pyktumėt... Ką gi, vistiek neskaitot mano pastabų, tad ilgai nerašau. Tikiuosi, kad jums patiko ir nenuvyliau jūsų, nes nesu meilės reikalų ekspertė ;)))) xxxx Jei patiko - žalias :)

Meeldib! 28