Taigi, aš su Oskaru taip įsikalbėjome, kad tik kai pokalbis pasidarė šiek tiek nuobodokas pastebėjome, kad jau beveik sutemo. Nežinojome, ką daryti. Tikriausiai seneliai be galo dėl mūsų jaudinasi, bet mes nieko nebegalime padaryti. Mes jau nebespėsime grižti namo, nes bus visai tamsu.
-Džeine, o gal pasilikim per naktį miške??,- paklausė Oskaras.
-Tu gal išprotėjai? Ką seneliai pagalvos? Jiems gi neramu, suprask.
-Bet Džeine, jau beveik tamsu. Pati pagalvok, namo parjoti jau nebespėtume. Be to, aš galėčiau sukurti laužą.
-Gerai, bet ki ryte grižime namo, tu pats ir papasakosi seneliams, kodėl taip atsitiko.
-Na, gerai.- atsakė Oskaras.
Tuomet jis nuėjo pririnkti pagalių laužui. O aš tuo tarpu prižiūrėjau Simką ir Korį. Kažkodėl, jie buvo šiek tiek neramūs, bet paskiau nusiramino. O už kelių minučių grižo ir Oskaras nešdamas visą kruvą pagalių. Aš net nustebau, kai jis iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį. Man kilo dvi mintys:
1.Gal jis rūko?
2.Nejaugi Oskras buvo suplanavęs viską iš anksto?
-Oskarai,- paklausiau.
-Kas? Ar kas nors negerai, Džeine?
-Ne, ne. Viskas gerai. Galiu kai ko paklausti?
-Na, taip.
-Iš kur pas tavę žiebtuvėlis?
Šiek tiek šyptelėjęs jis atsakė:
-Žinojau, kad tu manęs šito paklausi. Aš jį pasiemiau iš savo bazes, kuri yra vos už 100 metrų nuo čia. Kai buvau mažas, aš su tėčiu čia ateidavam. Kadangi, mama retkarčiais mus išleisdavo pasilikti naktį, tai reikėdavao laužo. Tėtis specialiai parūpino šitą žiebtuvėlį uždegti ugniai. Nors ir nebuvau čia ilgą laiką, bet vistiek dar atsiminiau kur jis yra.
-Ak šitkaip. Na, žiniosiu. O kodėl tu čia nebeateini?
-Po tėvų mirties man čia pasidarė nebejauku. Iš vis, tik įėjęs į mišką aš pasijuntu kitaip. Tarsi bučiau kitoks aš. Miškas man primena visas tas geras akimirkas praleistas jame: kai su tėčiu maudydavomes Sančės upėje. Arba vieną kartą su mama ėjome uogų rinkti kai staiga mus užklupo netikėtas lietus. Tuomet mama nusimove savo paltą ir apgobė mane juo.
Aš pasiklausiusi šitų žodžių, supratau. Supratau tai, kad mama taip pat mane mylėjo kaip ir Oskaro tėvai. Nor mes gyvenamo mieste, bet ji visada pirmiausiai rūpindavosi manim, o tik paskui leisdavo ir save šiek tiek palepinti. O tėtis.... Tiesa pasakius, tėtį aš retai matydavau. Dažniausiai jis dirbdavo. Tačiau dabar aš suprantu, kad viską jie abu darė tik dėl manęs.

Meeldib! 1