Šią 1874-ųjų balandžio 16-ąją Edinburge sninga. Žiaurus, paranormalus šaltis surakina miestą. Tai turbūt pati šalčiausia pasaulio diena,- kuždasi senoliai. Galima pagalvoti, kad saulė išnyko amžiams. Vėjas toks, lyg pjautų, snaigės lengvesnės už orą. BALTA! BALTA! BALTA! Sprogsta nebyliai. Daugiau nieko ir nematyti. Namai - tarsi garvežiai, pilkšvas dūmas, besiskleidžiantis iš kaminų, priverčia mirguliuoti plieno dangų.


Edinburgą ir jo stačias gatves apėmė metamorfozė. Vienas po kito fontanai virsta ledo puokštėmis. Senoji upė, paprastai tokia santūri, persirengė glazūros ežeru, nutįstančiu ligi jūros. Bangų muša skamba lyg dūžtantis stiklas. Nusagstydamas blizgučiais kačių kūnus, šerkšnas daro stebuklus. Medžiai atrodo taip, lyg būtų didelės baltais marškiniais vilkinčios fėjos, kurios rąžosi šakomis, žiovauja mėnuliu ir stebi, kaip gatvių čiuožyklomis slysta brikelės. Taip šalta, kad paukščiai, prieš atsitrenkdami į žemę, suledėja beskrisdami. Garsas, kurie jie sukelia krisdami, palyginus su mirtie garsu, yra nepaprastai švelnus. Tai pati šalčiausia pasaulio diena.

Meeldib!