Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų „man tavęs gaila“. Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės.

Eidama koridoriumi prisėdu prie lango, per kurį nieko gero nematau, bet vistiek sukaupusi jėgas sėdžiu. Gal staiga susivoksiu savyje ir pasijusiu lyg Eldorado šalyje, niekieno neskriausta, neniekinta. Bet akimirka vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio.

Ne, ne visada tokia buvau. Atrodo dar visai neseniai, gal vakar, didelės žalios akutės žibėjo džiaugsmu, o kūnas alpėjo nuo sodrių, „prisirpusių“ lūpų bučinių. Viskas buvo lyg pasakoj. Aš tąsyk savimi stebėdamasi supratau, kad galima esant nuogai jausti kiekvieną savo ir jo kūno lastelę, kiekvieną judesį paludėti svaiginančia oro srove. Viską mačiau, viską girdėjau, savo rankose laikiau jo rankas. Norėjosi apsipilti karštu vandeniu ir įsitikinti, ar tikrai jaučiu, ar skauda. Buvau laiminga.

Rytas negailestingas artėjo atsinešdamas pavasarines spalvas ir džiugesį, deja, man tai nerūpėjo. Nesidžiaugiau paskutinėmis akimirkomis – skubėjau išvykti. Tada dar nežinojau, jog išvykstu ilgam, o gal ir visam laikui. Praėjo visi metai. Skausmo kupini metai neatnešę nei laimės, nei džiugesio.

Nors jau pora savaičių iš pušyno išlenda pavasarinė saulutė. Liūdesys nepraeina ir nebegaliu guostis, jog jis ištirps kartu su paskutiniu sniegu.

Suaugau. Naivus kikenimas pavirto prasmingu juoku, o kai kurie veido bruožai įgavo brandesnes formas, nebėra tik džiaugsmo atsispindinčio žaliose akutėse, o siela, rodos, amžiams sutrypta. O kaip norėtųsi ir vėl didžiausiu sunkmečiu į pasaulį žvelgti šviesiu optimizmo žvilgsniu, nerakinti durų, o kai kas nors prieš pat nosį užtrenks duris, šventai tikėti, jog tai galėjo būti tik vėjo darbas. Kaip norėtųsi nebežiūrėti su viltimi į laiškų dėžutę, išmesti visus jo dovanotus daiktus ir nebepirkti jo mėgstamos kramtomos gumos. O kaip norėtųsi…

Atsargiai pasitraukiu nuo lango, žengiu nedrąsų žingsnį geresnio gyvenimo link. Imu į rankas tą patį pieštuką, kurį trumpam buvau padėjusi į šalį ir toliau piešiu gyvenimą, juk linija dar tokia ilga, o trintuko niekas neduoda.

Meeldib!