8ĮRAŠAS

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.

Istorijos kabinete stovėjo Kostas.! Susiradau laisvą vietą prieš galą ir atsisėdau.

-čia mani vieta. ,-prie manęs priėjo turbūt mano klasiokas.

-Nu ir?

-tai čiuožk iš čia.

-aš pirmas atsisėdau čia, nepatinka susirask kitą vietą, šiukšle. ,-žiūrėjau į jį piktu žvilgsniu, dar kažkoks nevykėlis man pavadovaus kur sėdėti. Jis buvo blondinas.

-Nori gauti į kaulus? ,-ėjo link manęs. Kitos mergaitės šaukė kažką panašaus į „Lauri, nelįsk prie jo, jis naujokas.“ Bet man buvo tas pats aš atsistojau.

-Tai ką išsigandai? ,-nusišypsojo jis idiotiška šypsena. Aš jam trenkiau iš kumščio į veidą. Jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies.

-Tu gal debilas?! ,-Jis puolė mane įniršęs, bandžiau išvengti, bet nesu labai sportiškas, tad trenkė į pilvą. Vėl kenčia mano pilvas. Aš jam trenkiau atgal, jis sulaikė mano smūgį, bandžiau spirti, bet ir tai jis pirmiau sureagavo, vis dėl to, ne man muštis..

-Ė, baikit. ,-Bėgo prie mūsų Kostas. Jis sulaikė mano ranką, ruošiantis trenkti Lauriui.

-Paleisk! ,-Šaukiau ant jo. Lauris atsisėdo ant suolo užsidengęs veidą. Apsimetinėja.

-Kuris pradėjo?! ,-Kostas rėkė ant visos klasės. Bent paleido mano ranką. Aš atsisėdau atgal į savo vietą. Nuskambėjo skambutis.

-Po pamokos, kad būtumėte abu prie direktoriau kabineto. ,-Tai pasakęs Kostas, nuėjo prie mokytojo stalo ir išsiėmė iš „matyt“ savo tašės knygą, užsidėjo juodais rėmeliais akinius ir atsisėdo ant kėdės. Jis pradėjo aiškinti pamoką, bet tai man visai nerūpėjo. Atrodė, kad skambutis vėlavo visą valandą. Viską susimečiau į kuprinę ir drožiau iš klasės.

-Danieli, pasilik trumpam. ,-Pasakė Kostas žiūrėdamas pro akinių viršų. Jo paakiai buvo patinę, tik dabar tai pastebėjau. Kai visi išėjo iš klasės, aš priėjau prie jo.

-Ko? ,-suniurzgėjau.

-Kuris pradėjot muštynes? ,-jis dar vis žiūrėjo pro akinių viršų.

Aš tylėjau, nieko nesakiau.

-Nejaugi tau taip patinka muštis? ,-nusišypsojo, stebėdamas mane.

-Ir kas, jei ne?

-Tada, dėl ko susimušot? ,-kamantinėjo jis vis dar mane.

-Galiu eiti jau pas direktorių?

-Jei man pasakysi nereikės.

-ko toks geras? ,-žiūrėjau į jo akis, jis į mano. Jis atrodė, kai nesveiko proto žmogus.

-O kada aš buvau blogas? ,-nusišypsojo. –Tai dėl ko susimušot?

-Aš vėluoju. Viso gero, tamsta mokytojau. ,-išdrožiau iš klasės.

-Danieli, palauk!

Man nerūpėjo ko jis norėjo, drožiau į direktoriau kabinetą, tiksliau sakant direktorės.

Kabinete prasėdėjau gerą pusvalandį.. Galima sakyti klausiausi moralo.

-Tai dėl ko viskas prasidėjo? ,-klausė direktorė.

-Lauris trenkė į veidą. ,-numykiau. Jau tai kartojau gal kokius dešimt kartų.

-Na matau daugiau nieko nepasakysi, gali eiti. ,-pasakė direktorė.

Aš greitai pakilau nuo kėdės ir išėjau iš kabineto. Atkentėjau likusias pamokas, Lauris manęs vengė. Taip jam ir reikia. Kai nuskambėjo skambutis iš paskutinės pamokos, drožiau link išėjimo.

-Ką šiandien veiksi? ,-tai buvo Mantas.

-Dykinėsiu, o tu? ,-nusijuokiau.

-kažkas panašaus, na iki. ,-nubėgo jis.

Ėjau keliu namo, prie manęs privažiavo mašina. Tai buvo Kostas.

-Gal pavežti? ,-kaip visada nusišypsojo jis.

-Na gerai. ,-nusišypsojau.

Įsėdau į jo automobilį ir važiavome link mano namų. Aš pats nesupratau, kodėl aš sutikau atsisėsti į jo mašiną? Ir dar nusišypsojau?!

-Tai kodėl šiandien susimušėt? ,-šį kartą jis nustatė rimtą veido miną.

-Jam nepakako vietos. ,-kąąąą?! Kodėl aš jam tai sakau? Kas man pasidarė? Mintyse aš rėkiau, o išorėje buvau „mergaitiškas“

-Aišku. ,-nusišypsojo jis.

-Nuo kada tu mokytojas?

-Nuo šiandien. ,-nusišypsojo.

-Vis vien keista, kodėl tu mane veži namo? ,-„išmečiau“ šypseną.

Jis neatsakė į mano klausimą. Oh..

-Na štai atvažiavome. ,-nusišypsojo jis. Kaip ir maniau jis mane paleido prie kaimyno namo.

-Ačiū.

Išlipau iš mašinos ir laukiau kol jis nuvažiuos.

-Rytoj susitiksim. ,-nusišypsojo.

Pagaliau jis nuvažiavo. Ėjau tiesiai namo. Prie namų pamačiau gan gražų ir nemalonų vaizdą.

Prie namo stovėjo mano mama ir tėtis. Nelabai apsidžiaugiau, nes vėl bus daug rėkimų.

-Danieli! ,-sušuko mama.

Aš priėjau prie jos.

-Labas mama ,-nusišypsojau. –tave jau paleido?

-Taip.

-šaunu. ,-nuėjau į vidų, pasikabinau striukę. Po manęs į namą įėjo mama ir tėtis. Pasigirdo skausmingas miauktelėjimas.

-Pūki! ,-sušukau.

Tėtis primynė Pūkiui uodegą.

-Kas čia?! ,-sušuko mama.

-mano augintinis!. ,-nenorėjau rėkti, bet taip gavosi.

-Kas?!,-rėkė mama.

Tėvas bandė raminti mamą, o aš pasiėmęs pūkį, lipau laiptais į savo kambarį. Tik spėjo grįžti namo ir iškart visokios nesąmonės darosi! NEKENČIU. Pamaitinau pūkį, pasiėmiau telefoną. Tik spėjau jį paimti į rankas jis suskambo. Pakėliau ragelį.

-Alio?
-Labas, Danieli. ,-tai buvo Lukas.

-Ko tu nori? Po galais? !! ,-rėkiau į telefoną.

-Nusiramink, tik norėjau dar kartą atsiprašyti.

Padėjau ragelį. Nervai tiesiog degte degė. Atsiguliau į lovą. Niekaip nėjo nusiraminti. Nulipau laiptais į apačią. Vėl tas kvailas vazonas! Negaliu to pakęsti.!

-Danieli, sutvarkyk! ,-rėkė tėvas.

-Paskui!

Pasiėmiau švarką ir trenkiau namo durimis. Norėjau nusiraminti. Žadėjau eiti į parką, bet persigalvojau ir ėjau tiesiog tiesiai, nežinodamas kur. Mintyse sukosi įvairios mintys. Kodėl po galais aš su Kostu elgiausi maloniai? Kodėl tas suskis Lukas man skambino? Kodėl, kodėl?!

Aš stovėjau prie perėjos, nes degė raudona šviesoforo spalva.

-Vaikeli, jau užsidegė žalia šviesoforo spalva. ,-į mane kreipėsi senyvo amžiaus moteris.

Pakėliau akis. Ji teisi. Pradėjau eiti į kitą kelio pusę. Pakėliau galvą, nes ėjau ją nuleidęs ir pamačiau akropolį. Na ką, gal ten pavyks prasiblaškyti? Ėjau link jo. Priėjau jį per 3minutes. Visai normaliai.

Vaikščiojau po akropolį, nežinodamas ką aš čia veikiu. Tik staiga pamačiau žmonių būrį, apsispietusiu ratu ir muziką. Priėjau prie tos vietos. Ten šoko jaunuoliai hip hopą. Jie tikrai, mokėjo jį šokti. Kai gyvenau Vilniuje, su Luku mokėmės jį šokti, bet teko man persikraustyti, tad tas noras šokti hiphopą praėjo.

Paaugliai šoko, kol neatėjo apsauginiai. Buvo didžiulis sujudimas, jaunuoliai „dėjo“ į kojas. Ir tarp jų pamačiau matytą veidą, tai buvo Mantas. Jis bėgo nuo apsauginių! Jis nuo jų tikrai buvo atsiplėšęs. Aš pribėgau prie rūbinės ir turbūt jis mane pamatė, nes pribėgo prie manęs.

-Danieli, padaryk man paslaugą, aš tau atsilyginsiu ko tiktai norėsi. ,-Jis purtė mane, paėmęs už pečių.

-Gerai. ,-neturėjau jokio plano, bet vis tiek norėjau jam padėti. –Bėk už šio kampo. ,-parodžiau artimiausią kampą.

Apsauginiai jau buvo netoli, jie jį pastebėjo. Nieko nelaukęs, aš pradėjau į jos bėgti, išsitraukiau telefoną ir vaidinau, kad rašau žinutę. @@@@@@@@@@

Planas visai pavyko. Aš vieną apsauginį pargrioviau, bet ir ne pats minkščiau kritau. Kitas apsauginis sustojo taip pat. Na ką, Mantas laisvas.

-Ką tu čia išsidirbinėji vaiki?! ,-jie buvo įsiutę.

-Atsiprašau. ,-vaidinau susijaudinusį ir nekaltą. -,aš nepastebėjau jūsų, apgailestauju. ,-pradėjau dirbtinai drebėti.

-Kitą kartą žiūrėk kur bėgi! ,-rėkė vienas iš jų ant manęs. Apsauginiai nuėjo.

Cha! Mano veidą nušvietė džiaugsminga šypsena. Čia tai geras prasiblaškymas! Mantas tikrai man liks skoloj.! Nuėjau į jam nurodytą užkampį. Jis buvo susigūžęs, mane pamatęs, jo veidas nušvito.

-Pavyko? ,-juokėsi jis.

-Nebūtų pavykę, nestovėčiau čia. ,-juokiausi ir aš.

-Aš tau amžinai liksiu skolingas.

-Ne amžinai. ,-dar vis juokiausi.

-Na gerai, rėžk ko nori. ,-Atsistojęs nusišypsojo.

-Iš kur tu moki taip gerai šokti? ,-paklausiau.

-cha! Nė pats nežinau. ,-nusijuokė.

-išmokyk mane. ,-nusijuokiau.

-rimtai? Norėtum? ! ,-juokėsi.

-Nu. ,-nusijuokiau.

-Tai gerai, duok numerį.

Padiktavau jam savo numerį ir susitarėm dėl mūsų susitikimo rytoj. Na visai neblogai. Pasiėmęs telefoną, kaip visada radau praleistus skambučius nuo tėvo ir vieną gautą žinutę nuo mamos.

„Danieli, grįžti namo ir pasiimk savo katiną. Kad man jo nebebūtų.“

Kaip miela gauti tokią žinutę. Tegul ji svajoja, kad jo nebebūtų namie.

Aš stovėjau lauke, jau buvo gan vėlokai, bet kas man darbo. Ėjau namo klausytis moralo. Buvau taip užsisvajojęs, (kas man nepriimtina) kad net nepastebėjau, kaip greitai parėjau namo. Įžengiau pro duris.

-kur tu, po galais buvai? ,-ant manęs pirmutinis rėkė tėvas.

-Koks tavo sušiktas reikalas?! Mano gyvenimas-mano taisyklės, mano klaidos-mano pamokos, visa tai-ne tavo reikalas!! ,-užrėkiau ant jo.

Tėvas buvo nustebintas tokių mano žodžių, o aš nieko nelaukęs „drožiau“ į savo kambarį.

-Danieli, kad daugiau taip nebūtų. ,-mama tai sakė meiliai, bet kartu ir nusikosėdama.

Nieko neatsakęs jai, nuėjau į kambarį. Ant lovos gulėjo pūkis.

-Na ką gi, reikės kažką su tavimi daryti. –atsitūpęs prie lovos, glosčiau Pūkį.

Išsiėmiau knygas ir prisėdau daryti namų darbus. Jau buvo 21:24. Padariau istoriją ir matematiką, kitas tingėjau ir atsiguliau į lovą. Bet kad ir kaip būtų keista, jau buvo dešimta valanda vakaro ir kažkas skambino į mūsų namo duris. Atsikėliau nuo lovos ir ėjau laiptais žemyn.

-o, kaip gerai Danieli. ,-prakalbo mano mama. –kaip tik norėjau šaukti tave, nes pas tave atėjo svečias.

9įrašas

Bet kad ir kaip būtų keista, jau buvo dešimta valanda vakaro ir kažkas skambino į mūsų namo duris. Atsikėliau nuo lovos ir ėjau laiptais žemyn.

-o, kaip gerai Danieli. ,-prakalbo mano mama. –kaip tik norėjau šaukti tave, nes pas tave atėjo svečias.

Mama nuėjo į virtuvę, o aš tuo tarpu atidariau duris.

-Kąąą tu čia darai??! ,-sušukau. Tai buvo Kostas.

-Gal visų pirmiausia reikia pasakyti „labas vakaras“? ,-nusijuokė jis.

-Aha.. tai ko čia atėjai? ,-numykiau akis nuleisdamas į šoną.

-Mano mašinoje palikai geografijos knygą. ,-jis atsisegė tašę ir padavė knygą man.

Kaip aš galėjau tokį kvailą dalyką palikti jo mašinoje??

-ačiū. ,-jau ruošiausi trenkti duris. Bet jis įkišo koją į tarpą, tad nepavyko uždaryti.. –Kas dar? ,-numykiau.

-o tu tikrai nemandagus vaikis. ,-nusijuokė savo šypsenėle. Jo šypsena buvo keista.

-V I S O G E R O ! ,-sušukau garsiai ir šį kartą tikrai uždariau duris, kartu jas ir užrakinau.

Lipau laiptais į viršų.

-Kas čia toks buvo? ,-paklausė mama.

-Mokytojas. ,-numykiau.

-ko jam reikėjo? ,-nieko neatsakiau ir užtrenkiau savo kambario duris. Kritau į lovą. Kodėl jis čia turėjo ateiti?? Lohas! Jis mane nervina! Nejučiomis užmigau.

Penktadienio vakaras. Klubas. Mes šoksime hip hopą ir tikimės laimėti pirmąją vietą! Prie manęs priėjo Lukas ir pabučiavo mane.

-Sėkmės. ,-vėl pabučiavo.

-Ačiū.

-Ei balandėliai! ,-sušuko Mantas. –Jau turime varyti šokti Danieli.

-Varom!

Kai šokome visi plojo ir rėkė!DJ89! Skandavo mūsų pavadinimą.

Mūsų judesiai tikrai buvo neblogi. Aš žinojau, kad mes privalome laimėti!

-Ir pirmąją vietą laimi.... ,-šnekėjo teisėjas. –DJ89!!

-VALIOOO! ,-Visi rėkėm ir šokinėjom! Laimėjome pagrindinį piniginė prizą! Tai geriausia diena!!

-Danieli! ,-tai buvo Kostas. Jis priėjo prie manęs ir pakštelėjo man į žandą.

-AAAAAA!!! ,-aš rėkiau ir pašokau iš lovos. –Ačiū Dievui, tai tik košmaras..

Tikiuosi tėvai neišgirdo manęs. Mano kambaryje dar degė šviesa, aš ją išjungiau. Ir po stalu pamačiau dvi judančias akis. Vėl įjungiau šviesą. Tai buvo Pūkis, turbūt išsigando kai pašokau iš lovos rėkdamas.. Vėl išjungiau šviesą ir atsiguliau į lovą. Tikiuosi nebesusapnuosiu tokių baisių košmarų.

-Danieli, kelkis. ,-Pravėrusi duris pasakė mano mama. Geras.. ji paskutinį kartą mane prikėlė kai buvau pradinukas...

Pramerkiau akis. Rytinės saulės spinduliai, švietė per mano kambario langą. FUUU! Galėtų būti naktis...

Šiaip ne taip išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Pažvelgiau į veidrodį.

-Labas, monstre. ,-nusišypsojau.

Mano plaukai buvo pasišiaušę, akys patinusios dar plius vakar užmigau su vakarykščiais rūbais. Nuostabu.. atsisukau šaltą vandenį ir nusiprausiau veidą, po to išsivaliau dantis ir grįžau į savo kambarį. Susiradau kažkokius senus džinsus ir naują džemperį. Ir kodėl turėjau užmigti su vakarykščiais drabužiais?.. Susimečiau beveik visas knygas į kuprinę, nes net nenutuokiau kokios man šiandien pamokos, pasiėmiau telefoną ir nulipau laiptais į apačią. Užsivilkau odinę striukę ir apsimoviau kedus.

-Danieli, valgysi pusryčius? ,-Iš virtuvės pasigirdo mamos balsas.

-Ne. ,-jeez. Ir kas jei šiandien pasidarė? Visada aš ją turėdavau prikelti ir pasidaryti pusryčius? Nuo kada ji tokia?..

Išėjau iš namų ir patraukiau į mokyklą. Lijo.. ne kokia diena papuolė. Į mokyklą atėjau palyginus labai anksti. 7.45val. OHO.! Nuėjau prie pamokų tvarkaraščio. Man dabar...

-Oh, matematika! ,- sušuko kažkoks vaikis. Gal mano klasiokas? –ė, kokia tau pamoka? ,-teiravosi jis manęs.

-Tokia pati. ,-numykiau.

-Aš Tadas. ,-prisistatė jis.

-Aš Danielis.

-Istorijos mokytojo vaikinas? ,-nusijuokė jis.

-KĄĄ?!! Debilas.. ,-nuėjau nuo tvarkaraščio ir ėjau link matematikos kabineto jis buvo antrame aukšte.. Lyg ir.

-Taip ir maniau, tai tik melagystės. ,-Tadas pasivijo mane, juokdamasis.

Pasirodo neklydau, matematikos kabinetas antrame aukšte. Įėję į klasę nieko neradome.

-Kodėl tu toks ankstyvas? ,-bandžiau nusijuokti.

-Ai, per anksti atsikėliau. O tu? ,-nusijuokė ir jis.

-Aš ir. ,-nusijuokiau.

Dar taip pašnekėjome, kai staiga į klasę įlėkė.. Urtė?! Na taip ji su ramentais. Bet ką gi ji daro šioje klasėje?

-Danieli! Nežinojau, kad eini į tapačią mokyklą kaip ir aš!,-ji nusišypsojo ir priėjo prie manęs.

-Urte! Spėjau pasiilgti.! Aš atsistojau ir apkabinau ją, o ji man pakštelėjo į žandą. Tadas nužvelgė mus kreivu žvilgsniu.

-Tai jūs ką, pora? ,-nusijuokė Tadas.

Aš pasimečiau.. Urtei dar nesiūliau draugauti ir nežinau ar siūlysiu, nes po galais! Aš nežinau ar ją myliu!

-Į pavyduolių klausimus-NEATSAKINĖJU.! ,-„sušnypštė“ Urtė.

Aš nusijuokiau. Ir vėl atsisėdau į savo vietą, visgi sėdžiu prie Sandros. O dar jos nėra.

-Su kuo sėdi? ,-paklausė Urtė, nes Tadas nuėjo prie savo draugelių.

-Su Sandra, lyg ir. ,-nusišypsojau. Urtė šiandien atrodė nuostabiai, plaukai palaidi, akys mėlynos, rožinis džemperis ir aptemti džinsai. –Tu šiandien atrodai nuostabiai! ,-pasakiau tiesą Urtei.

-Aww. Nelįsk į subinę. ,-nusijuokė.

Nuskambėjus skambučiui, visi suėjo į klasę, Sandra taip pat. Mokytoja atėjo į klasę.

-Labas rytas. ,-visi atsistojom ir pasisveikinom.

-Labas rytas. Sėskitės. ,-pasakė savo kasdieninę gaidelę mokytoja.

Atsisėdęs į suolą, bandžiau susikaupti. Išgirsdavau mokytojos šnekėtą pradžią ir vėl nuklysdavo mano mintys.

-tu draugauji su Urtę? ,-sušnibždėjo Sandra. Ji žiūrėjo į mokytoją.

Tylėjau. Visą pamoką prasidėjau gan ramiai, užsisvajojęs. Mano laimei, šiandien nerašėmė savarankiško darbo. Fu... Nuskambėjus skambučiui išėjau iš klasės beveik prieš paskutinis.

Prie durų stovėjo Sandra ir kelios merginos. Na ką gi, šiandien reikia būti geram. Nuėjau prie jų ir pasisveikinau.

-Labas panelės, Sandra, gal pristatysi mane? ,-išsišiepiau.

-Sandra kas jis? ,-sušnairavo į manę, kažkokia blondinė.

-Oh, jis mano klasiokas. Danielis. ,-pasakė Sandra.

-Ačiū už pristatymą. ,-nusišypsojau.

-Na aš Karolina. ,-Prisistatė tapati blondinė. Ir nužiūrinėjo mane. Ir kodėl gi ji taip darė?

-Aš Toma. ,-va čia tai gryna emo stiliaus mergina. Šukuosena uždengė vieną akį, kažin ji ką nors per tuos plaukus matė? Plaukai juodi su raudonom sruogelėm ir visa apsirengusi juodai, gan kūdutė. Visai graži.

Netikėtai prie manęs priėjo Urtė ir pabučiavo į skruostą. Kodėl ji taip daro?!

-Urte! ,-nusijuokiau ir pakštelėjau jai į Lūpas?????!!

Karolina mus nužvelgė.

-Jau spėjai susipažinti su Karolina, Toma, Sandra ir Aleksandra? ,-pasiteiravo gan meiliai Urtė.

-Na dar nespėjau sužinoti Aleksandros vardo, bet dabar jau žinau. ,-nusijuokiau.

-Kokia tau pamoka? –paklausė manęs Urtė.

-Nežinau, gi tu pati turi žinoti. ,-nusijuokiau.

-Tame ir esmė, aš pati nežinau. ,-nusišypsojo jinai.

-Mums dabar geografiją. ,-piktai pasakė Sandra ir jos visos keturios nuėjo, mes likom dviese su Urte.

-Na tai eime, nes ponia visažinė mums davė garbę sužinoti. ,-nusijuokiau.

Nuėjome iki geografijos kabineto ir įėjome į klasę, tuo metu nuskambėjo skambutis. Šį kartą aš atsisėdau kartu su Urte. Per šią pamoką vėl nėjo susikaupti. Nekartą manęs mokytojas klausinėjo, o aš nė nenumaniau atsakymo. Man vis neišėjo iš galvos Kosto apsilankymas ir tas kvailas, kvailas sapnas!

-Kas yra? ,-sušnibždėjo Urtė.

-Ne, nieko. ,-tyliai pasakiau.

Pakėliau ranką.

-Danieli?

-Mokytojau, galima į tualetą?

-na eik..

Greitai pakilau iš suolo ir drožiau iš klasės. Gal bent iš vieno klausimo išsisuksiu? Nė trupučio nenorėjau eiti į tualetą, bet visgi turėjau nueiti. Išsitraukiau telefoną, o taip buvo įjungta begarsė ir negirdėjau, kad man skambino ir rašė žinutes. Nuėjęs į tualetą, nusiploviau rankas ir išėjau. Iš už kampo išlindo Kostas!! Galbūt jis manęs nepamatė? Pradėjau bėgti klasės link.

-Danieli! ,-gan tyliai, bet vis tiek išgirdau Kosto kreipimąsi. Atidariau klasės duris ir greitai jas uždariau. Tiesiog atsiguliau ant durų. Visa klasė sužiuro į manę. Ir kaip dabar pasiaiškinsiu??

-Kokius čia žaidimus darai, Danieli? ! ,-piktai užrėkė ant manęs mokytojas. –Nuo tualeto pabaisos bėgi? ,-visa klasė prapliupo juokais.

-Kažkas panašaus ,-nusijuokiau ir atsisėdau į savo vietą. Viskas per tą lopą!!!

Paslapčiomis išsitraukiau telefoną ir paskaičiau žinutes. Viena buvo nuo Manto.

„Hey! Tavo pamokos prasideda šiandien. Susitinkam po pamokų prie paradinių durų.

Mantas.“

10įrašas

Paslapčiomis išsitraukiau telefoną ir paskaičiau žinutes. Viena buvo nuo Manto.

„Hey! Tavo pamokos prasideda šiandien. Susitinkam po pamokų prie paradinių durų.

Mantas.“

Pagaliau nuskambėjus skambučiui iš klasės išėjau kaip visada - Priešpaskutinis.

-Kokios pamokos? ,-prie manęs priėjusi pasiteiravo Urtė. Jos veidas buvo kažkoks keistas..

-Hip hopo. ,-nusišypsojau.

-Tu šoki? ,-mes ėjome link kitos pamokos kabineto.

-Šokau, bet dabar vėl pradėsiu ,turbūt. ,-nusišypsojau.

Šį kartą buvo Lietuvių kalba. Nieko gero.. Atsisėdau vėl su Urte. Niekaip nėjo susikaupti, tad vėl pasiprašiau į toletą.

-Eik. ,-piktokai išrėžė mokytojas.

Ėjau koridoriumi į tualetą, nusiploviau rankas ir pasukau atgal į klasę. Tik kažkas pagrėbė mane už peties.

-Danieli..

Atsisukęs pamačiau Kosto veidą. Šį kartą jis buvo su akiniais, tik paakiai buvo normalūs.

-Ko tu nori?! ,-piktai išrėžiau.

-Kodėl tu manęs vengi?

-Kok tavo sušiktas reikalas?! Beje, jei malonėtum, man dabar pamoka. ,-numykiau ir patraukiau link kabineto, nustūmęs jo ranką, nuo peties.

Į klasę įėjau vėl greitai. Urtės nebuvo.

Kai baigėsi pamoka, Urtės dar vis nebuvo. Kur ji galėjo pradingti??

Surinkau jos numerį..

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau...“

Kas jai atsitiko?? Prie manęs pribėgo Mantas.

-Varom iš pamokų lauk!! ,-jis tempė manę iš mokyklos. Jau nebelijo, bet buvo niūru.

-Kodėl? ,-juokiausi ir pasileidau bėgti.

-Mūsų komandos susirinkimas po 5minučių! ,-dėjom į kojas.

Bėgau iš mokyklos kiemo, ir pasukome į dešinėje pusėje esanti keliuką. Pribėgome keistą vietą – dideli krūmai, senas pastatas ir kiemas. Dar šios vietos nebuvau matęs, neskaitant to, kad ji netoli mokyklos.

-Kas čia per vieta? ,-keistai paklausiau.
-DJ89 pastatas. ,-Linksmai atsakė Mantas.

-DJ89? Kas tai? ,-kad ir kaip bebūtų keista, man šis pavadinimas kažkur girėtas.

-Tavo būsima komanda! ,-Jis linksmai nusijuokė ir davė man niuksą.
Ėjome link įėjimo, bet man suskambo telefonas. Skambino Urtė?

-Labas, Urte.

-Labas, kur esi?

-Ne mokykloje. ,-sukikenau.

-Tai kur? ,-kažkokiu keistu balsu paklausė ji.

Mantas pagrėbė iš mano rankų telefoną

-Prašome miledi šiuo metu jo netrukdyti ,-juokėsi Mantas.

Ką Urtė pasakė, negalėjau girdėti. Mantas padėjo ragelį ir padavė man.

-Beprotis... ,-nusišypsojau.

-Na eime į vidų! ,-Jis pravėrė senas, surūdijusias duris. Jos girgžtelėjo. Kraupu. Įėjome į vidų. Viduje buvo tamsu, bet galėjau įžiūrėti laiptus esančius gale prie sienos, nes jos apšvietė iš viršaus sklindanti šviesa.

-Antrame aukšte geresnis vaizdas, negu čia. ,-nusijuokė Mantas. –Manoma, kad čia dingsta žmonės.

-Nebaugink manęs, nepavyks. ,-juokėmės abudu.

Lipome laiptais į antrą aukštą, laiptai buvo seni, mediniai, sukriošę. Mantas lipo priekyje, aš iš galo.

-Pagaliau pasirodei, tigre! ,-sušuko kažkokia mergina, rudais, surištais į kodą plaukais.

Antras aukštas tikrai skyrėsi nuo pirmo. Buvo pilna įrangos šokti: čiužiniai (kad ir kam jie, gal po to pasakys.) ; Muzikos aparatūra ; stalai ; grotos ; kubai (kas per velnias?). Su pirmu aukštu panašumas buvo toks, kad buvo viena, didelė salė. Salėje stovėjo 6 žmonės, neskaitant mudviejų su Mantu. Kiek supratau buvo 3merginos ir 4vaikinai, jeigu mane priims bus 3merginos ir 5vaikinai.

-Čia mano draugas, Danielis. ,-Mantas mostelėjo ranka į mane. Net nebuvau pastebėjęs kaip jis atsirado prie kitų.

-Ko jam čia reikia? ,-atkirto kažkoks vaikigalis, tikrąją to žodžio prasme, jis- žemas, aplėpausis, trumpais plaukais.

-Šokti! ,-juokėsi Mantas.

-Na, o jis ką nors moka? ,-Įsiterpė ir kitas vaikinas, gan aukštas ir matėsi, kad turi raumenų.

-Dar ir pats to nežinau. ,-pažvelgė į mane Mantas.

-Na esu šokęs, kai gyvenau Vilniuje... ,-bandžiau „primesti“ laimingą.

-Tai kaip, priimsite jį? ,-Mantas žiūrėjo į aukštuosius vaikinus. –Beje, jis man išgelbėjo kailį nuo apsauginių, akropolyje.

-Bandomajam laikotarpiu priimame. ,-nusijuokė Dar kitas vaikinas ir priėjo prie manęs, kišdamas ranką pasisveikti. –Aš esu Tadas. Šios komandos vadeiva, dar kitaip žinomas kaip „Monstras“.

-Na aš esu Danielis, kaip mane jau pristatė Mantas. ,-padaviau ranką.

Iš „baugiojo“ pastato išėjome 6valandą vakare, susipažinau su merginomis ir vaikinais, tai buvo: Karolis, Tadas, Arminas (Mantą jau pažinojau), Vanesa, Fausta, Eva. Šokome, išmokau du neblogus judesiu ir palyginus gan greitai, mano bandomasis laikotarpis bus savaitei. Tikiuosi priims. Namo grįžau gan vėlai, prie garažo stovėjo dvi mašinos. Įėjęs į vidų nusimoviau batus, pasidėjau striukę ir pėdinau į savo kambarį.

-Kur taip ilgai buvai? ,-kaip visada, mamos pagrindinis klausimas... Bet, keista, kad ji namie.

-Treniruotėse. ,-Vis vien nepamelavau.

Įėjęs į savo kambarį kuprinę nusimečiau į kampą, ir kritau į lovą. Kažin kur pūkis?? Pasiėmęs telefoną surinkau Urtės numerį.

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau“

Kas jai galėjo atsitikti? Prisiminiau savo „dienoraštį“ Pradėjau ieškoti.

-Danieli, eik valgyti, vakarienė ant stalo! ,-mano mama šaukė ir apačios. Tikrai kažkas labai keisto.. Kad ji gamintų valgyti??! Nuo kada mes pradėjome vaidinti normalią šeimą?! Spyriau į lovą, ir iškart pasigailėjau.. Nusimušiau pirštus. Išeidamas iš kambario parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, atleisk už šiandienos skambutį, Mantas pavaidint norėjo, tad numetė ragelį. (šypsenėlė) Kai galėsi atsakyk.

Danielis“

Išėjęs iš kambario, patraukiau laiptais žemyn.

-Pūki! Ką čia darai?! ,-nusijuokiau ir pakėliau jį nuo laiptų.

Nulipęs į apačią, padėjau jį ant grindų ir nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..

11įrašas

Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..

-O, pagaliau atėjai Danieli. ,-linksmai pasakė mano mama. – Dar prisimeni savo draugą Luką?

-Taip.. ,-kaip čia neprisiminsi, kad jis gėjus..

-Čia jo tėtis, atsimeni taip pat, galbūt?

-Ne. ,-Iš pradžių buvau pagalvojęs, kad tai Kostas.. Ačiū Dievui..

Aš atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti... buvo keista valgyti prie stalo su mama ir tėvu, nes mes paskutinį kartą tai darėm labai seniai..

-Nebuvot susitikę su Luku? ,-paklausė Luko tėtis.

-Ne. ,-pamelavau. Mano tėtis su mama susižvalgė.

-Danieli, kokia naujieną šiandieną sužinojome! ,-sučiulbėjo savo balsu, mama..

-Nu? ,-Pilna burna pasakiau ir tėvas į manę pasižiūrėjo piktu žvilgsniu.

-Lukas su savo tėčiu atsikraustė į Klaipėdą! ,-šypsojosi. ,-Ar gi nesmagu, kad vaikystės draugas bus su tavimi? ,-ji nenustojo šypsotis. Luko tėtis, taip pat šypsojosi, na o mano tėtis- na jis tiesiog valgė..

O man tai buvo šokas... Tas sutrauka pydarastas, atsikraustė į tapati miestą, kaip aš?!! Nieko neatsakęs, pakilau nuo stalo, pasiėmiau iš spintelės kačių ėdalo, bei lėkštutę, ir nuėjau į savo kambarį, pakeliui pasiimdamas Pūkį. Užtrenkiau durimis, įdėjau Pūkiui ėdalo ir kritau į lovą. Už ką, JIS? Kodėl? Kodėl man taip?.. mano gyvenimas sušiktas.. Persiverčiau į kitą lovos pusę..

Saulė jau buvo nusileidusi, matyt buvau užmigęs trumpam.. Prisiminiau savo vadinamąjį dienoraštį ir pradėjau jo ieškoti po visą savo kambarį.: apieškojau po stalu; po lova ; po čiužiniu ; po spinta ; ant spintos; ant palangės; tarp rūbų; tarp knygų... Neradau.. kur jis gali būti?! Žvilgtelėjau į laikrodį jau buvo 12valanda nakties, buvau tikrai pavargęs, tad kritau į lovą pamiegoti..

-Danieli! Kelkis ir drožk į mokyklą!!! ,–Rėkė manot tėtis, įėjęs į mano kambarį.

Pramerkiau akis.

-Ir dėl dievo meilės! Kaip tu miegi?! ,-rėkė jis ant manęs. –Na kelkis, mes su mama važiuojame į darbą.

-Aš šiandien labai prastai jaučiuosi.-pasakiau.

-Nesimuliuok tiktai.!

-Tėti.. tikrai. ,-visas pradėjau drebėti ir sulaukiau kvėpavimą, kad žandai nuraustų.

-Na atrodai niekaip. Kiek tau šiandien pamokų?

Pala šiandien penktadienis.... am...

-6, bet labai lengvos. Labai noriu eiti į istoriją, bet neįsivaizduoju kaip išsidėsiu. ,-pradėjau keltis iš lovos pamažu.

-na šiandien pagulėk...,-jis uždarė duris ir išėjo.

Negaliu patikėti! Jis manimi patikėjo! Manę taip suėmė juokas, kad vos, vos susilaikiau nenusijuokęs garsiai. Aww, saldusis miegas...

NUOSTABU! Nėjo užmigti, pasiėmiau telefoną.

Buvo gautos dvi žinutės.

„Šiandien susirinkimas 12valandą, būk toje pačioje vietoje kaip vakar. Mantas“

Ir antra žinutė nuo nežinomo numerio:
“Labas, kodėl ne mokykloje? Karolina“

Kažin, iš kur Karolina gavo mano numerį? Nieko neatrašęs, bandžiau užmigti.

Mane prižadino beldimasis į langą. Saulė jau buvo pakilus gan aukštai, matyt pietūs. Šiaip ne taip, išlipau iš lovos ir priėjau prie lango. Ten buvo Mantas.

-Asile, mes vėluojam! ,-Rėkė Mantas.

-Kur? ,-iškarto nesusigaudžiau.

-Į susirinkimą! Kitaip sakant į tavo pamokas! Varom! ,-rėkė Mantas.

-Ok, tuoj.

Uždariau langą ir pasižiūrėjau į veidrodį.

-Ai bus gerai!

Nulipau į apačią ir išbėgau lauk. Mantas turbūt jau buvo nubėgęs, nes jo neradau prie savo kiemo. Nieko nelaukęs, pasileidau bėgti prie pastato, kur buvome vakar. Pakeliui nieko pažystamo nesutikau, pasisekė. Atbėgęs į kiemą, pamačiau Mantą, jis kalbėjosi telefonu. Pamatęs, mane priėjo prie manęs.

-Tu vėluoji. ,-nusijuokė.

-Koks skirtumas. ,-nusijuokiau ir aš.

-Na tai pradedam?

-Tai ko laukt? ,-nusijuokiau ir sutikau.

Jis manę mokino pagrindinio judesio, jis buvo gan lengvas. Reikėjo dešinę koją dėti prie kairės, t.y. stovėti lygiai. Po to pasukti dešinę koją į dešinę, kairės kojos kulną sukti į dešinę. Ir t.t. Taip atrodo, kad slysčiau grindimis.

-Tu kaip tikras profesionalas! ,-nusijuokė Mantas. –Gal varom į kokį bariuką? Aš išbadėjęs.

-Aš irgi, aš net pusryčių nevalgęs. ,-juokėmės abu ir patraukėme iki arčiausiai esančio baro-restorano.

Aš užsisakiau pica už 9lt, nes tiek buvau radęs kišenėje, o Mantas kažkokį kepsnį sau ir dar gerti abiem paėmė.

-Tau tiks alus? ,-klausė jis manęs.

-tai aišku, jei padavėja tau parduos. ,-nusijuokiau.

-Parduos, turiu pažymėjimą. ,-jam sužibo akys.

-Tai kiek tau metų? ,-pasidomėjau.

-Mažai, bet jie neturi to žinoti. ,-nusijuokė Mantas.

Net pats nepatikėjau, kad padavėja atnešė du alaus. Man ji nedavė, padėjo abu prie Manto, bet jis man pastūmė vieną, kai ji nuėjo šalin.

-į sveikatą! ,-sudaužėm stiklinėm ir pradėjom gerti.

Aš pažiūrėjau į savo telefoną, jau man tikrai reikia eiti namo. Buvo 6,15h. Mes patraukėme link namų, jis pasuko į savo gatvę, o aš ėjau toliau. Grįžęs namo, pamačiau ant kiemo mašiną, ir ji tikrai buvo ne mano tėčio, su šita mašina buvau važiavęs nemažai kartų, kad būčiau užmiršęs... Tai buvo Kosto mašina! Įėjau į vidų gan tyliai, ir pats nesupratau ar duris buvau palikęs atrakintas, ar kaip? Slinkau palei sieną į virtuvę. Joje nieko nebuvo, tik ant stalo gulėjo raštelis, perskaičiau jį.
„Danieli, mes su tėčiu išvažiavome darbo reikalais, grįšime po dviejų dienų, pinigai maistui stalčiuje, mano kambaryje. MAMA.“

Kaip faina... Patraukiau link svetainės, slinkau palei sieną vėl, nes svetainėje girdėjosi kažkoks krebždesys. Stovėdamas prie svetainės kampo, labai, labai atsargiai pasižiūrėjau. Ten stovėjo... kažkoks žmogus.. Iš nugaros negalėjau atpažinti.. Bet, nejaugi tai?!

-Koks protingas vaikis! ,-Aš nepajutau kaip, bet kažkas priėjęs man iš nugaros, kažko staigiai suleido į kaklą, buvo nežmoniškas skausmas, parkritau ant grindų. Pabandžiau atmerkti vieną akį, ir patvirtinau savo spėjimą, kad svetainėje tikrai buvo pažįstamas žmogus...

Bandžiau pramerkti akis, jos prasimerkė gan sunkiai. Pamačiau lubas, pasukau galvą į šoną, tai buvo spinta, mano spinta. Aš savo kambaryje. Nejaugi tai galėjo būti sapnas? Bet kaip? Tas skausmas.. Pačiupinėjau savo kaklą. Vis dėl to, tai buvo ne sapnas. Ant mano kaklo, buvo užklijuotas pleistras ir man skaudėjo visus kaulus.

-Pagaliau atsibudai. ,-Tuo pačiu metu, kai mąsčiau, įėjo Kostas.

-Taip ir maniau, kad tai tavo darbas, asile.. ,-man nekaip sekėsi tarti žodžius.

-Nusiramink, aš net neįsivaizduoju..

Aš pertraukiau jį.

-Dink iš mano kambario! ,-rėkiau ant jo.

-Bent leisk paaiškinti. ,-Tik dabar pastebėjau, kad jis buvo atnešęs garuojančios arbatos, Jis ją padėjo ant stalo.

-Tai kodėl po galais, kai grįžau namo, mačiau ant kiemo tavo mašiną? ,-susinervinau, ir dar labiau pradėjo skaudėti kaklą. Veriantis, nežmoniškas skausmas.

-Ten buvo ne mano mašina. Tavo tėtis man paskambino, kad šiandien neateisi į mokyklą ir paprašė, kad atneščiau tau istorijos namų darbus.

-aš netikiu tavimi. ,-aš juo negaliu tikėti, nes mano tėvas taip nedaro.

-Tikėk.

-N..

Kostas atsisėdo ant kėdės, kuri buvo prie mano stalo, apsuko ją ir apsižergė ją, tuo pačiu metu jis manę pertraukė.:

-Atvažiavęs į tavo kiemą, pamasčiau mašiną, labai panašią į mano, tik numeriai skyrėsi. Aš sustojau gatvėje ir paspaudžiau garso signalą su alkūnę, to nenorėdamas. Tuo tarpu iš tavo namų išėjo du žmonės, negalėjau pasakyti jų lyties, jie abu buvo apsirengę juodai ir tuo pačiu su kepurėmis.

-Tai nieko nepaaiškina.

-Klausyk toliau: aš skambinėjau į tavo namo duris, niekas neatidarė, tad maniau paliksiu pašto dėžutėje užduotis, tik paspaudžiau rankeną ir jos atsivėrė. Ir pats nustebau. Įėjęs į vidų, pamačiau tave gulintį prie didžiojo kambario.

-prie svetainės?

-Taip. Tu net nejudėjai, kai šaukiau tavo vardą ir judinau tave, bet pulsas buvo. Nunešiau tave į pirmutinį pasitaikiusį kambarį, kuriame buvo lova.

-Čia mano kambarys.

-Aišku. Tai va, aš išėjau iš tavo kambario skambinti greitajai, kai pamačiau katiną, jis kniaukė.

-Pūkį. ,-pataisiau.

-Jei jo toks vardas. Susiradęs virtuvę, apieškojau spinteles ir paėmiau kačių ėdalo, įbėriau jo į ant žemės esančią lėkštutę ir užplikiau arbatos. Nuėjęs į tavo kambarį, pamačiau, kad tu atsimerkęs. Tai viskas ką aš mačiau ir ką dariau. ,-jis atsikvėpė.

Aš juo vis vien nepatikėjau..

-DINK IŠ MANO KAMBARIO, prašyčiau!!! ,-užrėkiau nors gal ir be reikalo.

-Jei tu to pageidauji, gerai. ,-Jis pakilo nuo kėdės. Tik dabar pamačiau, kad jis buvo su akiniais, jo paakiai buvo patinę ir pajuodę. Jis visas atrodė pervargęs. Kostas išėjo iš mano kambario ir uždarė duris.

-Na ir keistas tipas. ,-sumurmėjau. Bandžiau atsisėsti, bet nepavyko. Aš jaučiausi klaikiai, mano visas liemuo... bandžiau pasikelti marškinėlius, su kuriais buvau. Taip ir maniau. Aš visas nusėtas mėlynėm.. Nenuostabu, kad man taip viską skauda..

-Danieli? ,-Tai vėl Kostas, jis įėjo į mano kambarį. –Ar čia tavo sąsiuvinis? ,-jo rankose buvo, kažkur matytas sąsiuvinis, bet negalėjau prisiminti kur.

-nežinau..

-Na, jis buvo pamestas ant grindų, kur radau tave. ,-pasakė jis ir padėjo sąsiuvinį ant mano stalo. Nesitikėjau, bet jis išėjo iš mano kambario.

-Lopas... ,-sumurmėjau ir bandžiau prisiminti kas buvo įvykę.. Pala..

-KOSTAI!! ,-Sušukau.

Jis įpuolė į mano kambarį.

-Kas atsitiko?!

-Na nieko, bet nesakyk nieko mano tėvams, ir nekviesk gydytojų, gerai? ,-bandžiau būti „geras“..

-Tai neišeitų į tavo naudą. ,-jis priešinosi.

-Man nieko baisaus nėra, tikrai. ,-melavau, nes jaučiausi kaip ką tik iš avarijos..

-Nemeluok, aš mačiau tavo kūną.. Visas mėlynes..

-ar sutarta? ,-apsimečiau negirdėjęs, ką jis sakė.

-Bus matyti. ,-Jis išėjo ir uždarė mano kambario duris.

Aš tuo tarpu pabandžiau užmigti..

12įrašas

Kostas išėjo ir uždarė mano kambario duris.

Aš tuo tarpu pabandžiau užmigti..

Prabudau nuo mano kambaryje esančio pokalbio. Pramerkiau vieną akį –tai buvo Urtė ir Kostas. Jie šnekėjosi gan tyliai, apie tai kas man nutiko.

-Labas, Urte. ,-pabandžiau nusišypsoti ir atsisėsti ant lovos.

-Nesisėsk! ,-abu lyg susitarė pasakė Urtė ir Kostas.

Aš pasilikau gulėti.

-Mes tave prižadinome? ,-paklausė mielu balseliu Urtė.

-Taip. ,-nusijuokiau.

-Atsipr..

-Kur buvai prapuolusi? ,-pasiteiravau Urtės, tuo pačiu pertraukdamas Kostą.

-Mano mama...

-Kas?

-Na, ją paguldė į ligoninę, todėl nebuvau mokykloje.

-Užjaučiu...O kaip tu sugalvojai ateiti pas mane? Ir iš kur sužinojai kur aš gyvenu? ,-pasiteiravau Urtės.

-Mantas pasakė kur gyveni, tiesiog aplankyti norėjau.. o kai atėjau.. Kostas pasakė, kad tau labai blogai. ,-ji nusuko akis nuo manęs ir nuleido galvą žemyn. Ji sėdėjo ant kėdės, Kostas stovėjo. Aš pervėriau „mirtinu“ žvilgsniu Kostą.

-Aš einu padarysiu ką nors valgyti. ,-matyt supratęs mano kėslus, dingo iš kambario.

Jis išėjo iš kambario it uždarė duris.

-Bet kas tau šitaip?,-pažvelgė į manę Urtė.

-Neprisimenu.. ,-aš nenuleidau akių nuo jos, o ji nuo manęs.

Pabandžiau atsisėsti vėl.

-Nesisėsk, nevargink savęs. ,-nusišypsojo jinai.

Aš vis tiek šiaip ne taip atsisėdau ant lovos. Jaučiausi tragiškai.

-Nesijaudink, man viskas gerai. ,-nusišypsojau.

Į mano kambarį įėjo Kostas.

-Danieli?

-Kas yra? ,-Durnius sutrukdė pabučiuoti Urtę.

-Pas tave dar vienas svečias. ,-jis šypsojosi plačia šypsena.

-Kas toks? ,-surimtėjau.

Pro duris įžengė LUKAS.

-Labas, Danieli. ,-nusišypsojo savo miela šypsenėle Lukas.

Debilas!!

-Dink iš čia. ,-pasakiau piktai, bet ne per daug.

-Atleisk, bet negaliu. ,-Tas idiotas dar vis šypsojosi.

Aš persiutęs, atsistojau priėjau prie jo ir trenkiau iš kumščio jam į pilvą. Jis nesipriešino, o aš nejutau skausmo per savo įsiūti. Kostas bandė mane sustabdyti, o Urtė.. Ji tiesiog žiūrėjo, keistu žvilgsniu.

-Danieli liaukis! ,-bandė mane pasodinti į lovą.

-Viskas gerai. ,-pasakė Lukas, tebe šypsodamasis.

Aš priėjau prie jo, paėmiau jį už kaklo-Jis nesipriešino, prispaudžiau prie sienos ir su kita ranka trenkiau į veidą, tuo pačiu atidariau duris ir išstūmiau jį lauk, jis parkrito.

-Daugiau, kad man nesirodytum! Pydare! ,-užrėkiau.

Aš pajutau, kad visą mano kūną perveria skausmas, aš tiek daug judėjau, o tik dabar mane suėmė skausmas. Aš parkritau ant grindų ir užmigau?!

Atsibudau, gan vėlai. Urtės jau nebebuvo, Kosto kambaryje nebuvo taip pat, pro langą matėsi vakaro blausi šviesa. Gal dabar kokios 9 arba panašiai. Pabandžiau atsistoti, kūną vėrė nežmoniškas skausmas, bet vis tiek, šiaip ne taip atsistojau. Mano spinta turėjo didžiulį veidrodį, neįtikėtinas vaizdas vaikino kambaryje, bet aš nieko prieš jį. Priėjau prie jo, susiėmęs už liemens. Tik dabar pastebėjau, kad aš buvau tik po šortais ir marškinėliais. Pasikėliau marškinius. Visa krūtinė buvo vien mėlynės, ant šonkaulių matėsi kelios mėlynės, ant kojų buvo nedaug. Pačiupinėjau kaklą, ten buvo pleistras, bandžiau jį nusiplėšti, nekaip pavyko, bet sukandęs dantis- nusiplėšiau.

-Danieli, ką čia darai? ,-Nepastebėjau, kaip į mano kambarį įėjo Kostas.

Aš susmukau ant žemės. Vėl. Ir kodėl mane apėmė silpnumas, būtent dabar?!

-Tau viskas gerai? ,- Prie manęs priėjo Kostas, pasilenkė ir padėjo nueiti iki lovos. Jis atsisėdęs ant kėdės, žiūrėjo į manę, aš norėjau jam pasakyti, kad dingtų iš mano kambario, bet liežuvis neleido.

-Kodėl nusiplėšei pleistrą? ,-jis išėjo iš kambario ir po kelių minučių parėjo atsinešęs pleistrų ir dar kažko, ko negalėjau pastebėti. Ir kodėl po velnių jis manimi rūpinasi?? Jis priėjo prie manęs, padėjo man atsisėsti, aš nesipriešinau, nes neturėjau nei vieno likučio jėgų. Jis užklijavo naują pleistrą. Skaudėjo, bet ne taip kaip šonkaulius. Aš savo veido išraiška, nerodžiau, kad man ką nors skauda. Kostas padarė veiksmą kurio aš nesitikėjau, jis nuklojo patalynę nuo manęs, tik ant kojų paliko patalynę ir pakėlė marškinius.

-Ką... tu čia darai? ,-šiaip ne taip ištariau.

-Subintuoti tavo liemenį ir kiek matau prireiktų krūtinę-labiau. ,-Jis pasiėmęs bintą(štai tai ką, jis buvo atsinešęs kartu su pleistru) pradėjo jį vynioti, aplink mano krūtinę ir liemenį. Nesipriešinau. Vos jis tik išėjo iš mano kambario aš užmigau..

13įrašas

Vos jis tik išėjo iš mano kambario aš užmigau..

Atsibudau dar didesnėje tamsoje, mane labai prispyrė į tualetą, tad atsikėliau ir ėjau link savo kambario durų, tik kažkam įspyriau? Greitai įjungiau šviesą, nes buvau prie jungiklio. Tai buvo Kostas.

-Ką čia darai? ! ,-gal jis gėjus, ar kas jam??

-nežinojau kur kitur galėčiau miegoti, tad įsitaisiau čia. O kur tu eini?

-kur reikia ten ir einu. ,-pasukau link durų.

-Palauk, o tu kaip manai, iki pirmadienio pasveiksi? ,-nusišypsojo.

-Taip.

-Tada labai gerai, man reikia pirmadienį užvežti vienus dokumentus į ligoninę, galėsi vietoj manęs nueiti. ,-nebesiklausęs jo, trenkiau durimis ir nupėdinau ligi tualeto. Nuėjęs į tualetą, padariau savo reikalus ir nusiploviau rankas. Tas pydaras rimtai mane gydo tik dėl sau teikiamos naudos... Parėjęs į kambarį pamačiau Kostą, šį kartą jis sėdėjo ant grindų. Ir kas per debilas?

-Danieli.. ,-Kostas atsistojo ir prirėmė manę prie sienos.

-ką tu čia darai?! Aš jam nieko negalėjau padaryti jis laikė stipriai mano rankas prispaudęs prie sienos. Pabandžiau spirti, bet jis sugebėjo prispausti ir jas.

-Danieli.. aš tave myliu. ,-jis mane pabučiavo!! Muisčiausi kiek galėjau, šiaip ne taip ištrūkęs, ruošiausi trenkti, bet buvau per daug silpnas, o jis per stiprus, jis sulaikė mano smūgį ir parvertė manė ant lovos. Mano krūtinę ir visą liemenį pervėrė skausmas.

-Liaukis asile!! Man gi dar skaudą viską!!

Jis pradėjo bučiuoti mano kaklą.

-tu myli manę? ,-klausė.

-aš ne gėjus!!!

Jis atsitraukė ir išėjo iš mano kambario.

-Pamatysi, pakeisi savo nuomonę. ,-jis nusišypsojo ir išėjo.

DEBILAS!!! Išjungiau savo kambario šviesą, kad ir kaip būtų keista, šiandien neturėjau jėgų kovoti.. Atsiguliau į lovą, ir bandžiau užmigti. Įdomu kokia šiandien diena?

Aš guliu ant svetainės grindų, pekeliu galvą. Aš atpažįstu tą žmogų. Tai buvo Dominykas!!! Luko geriausias vaikystės draugas, ligi tol, kol mes nepradėjome jo erzinti. Jis buvo mūsų pasiuntinukas.

-Dabar žinosi kaip lysti prie Luko.,-jis atsitūpė, pakėlė mano galvą ir trenkė į veidą.

-Kelkis!

Pajutau kaip kažkas, kažką ant manęs užmetė. Atsimerkiau. Tai buvo Kostas, jis ant mano lovos numetė juodas kostiumo kelnes, švarką, raudonus marškinius ilgom rankovėm, raudoną kaklaraištį. Kas per nesąmonė?

-Kelkis ir eini į apačią pusryčiauti. ,-jis buvo šiandien lyg ir piktas. Akys juodos, atrodo, kad visą naktį jis nemiegojo.

-kam tas kostiumas? ,-šiaip ne taip pasakiau.

-Apsirenk. ,-jis į manę, net nepažiūrėjo.

Gal kas vakar nutiko? Aš negalėjau prisiminti. Kažkur apie 15minučių dar pagulėjau lovoje, po to atsistojau, keista... Šiandien tikrai jaučiuosi daug geriau. Nusimoviau savo maikę, su kuria miegojau. Kažin pasilikti tvarsčius? Turbūt pasiliksiu, nes dar skauda iš tikro, bet ne taip stipriai. Apsimoviau marškinius. Tuo pačiu spintoje susiradau triusikus, gi be jų niekur neisiu.

-Pagaliau. ,-pats sau garsiai pasakiau, kai juos radau.

Apsimoviau kelnes, kojines ir užsidėjau švarko. Bandžiau užsidėti kaklaraištį, bet niekaip man neišėjo jo užsirišti, tad tiesiog įsidėjau į kišenę. Lipau laiptais žemyn, Kostą pamačiau virtuvėje jis sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį. Ant stalo buvo padėtos kažkokios salotos, kepsnys ir kažkokios sultys. Aš nežinau kodėl, gal dėl to, kad kažkas nutiko vakar, bet negaliu prisiminti, aš nėjau valgyti. Nuėjau prie batų. Nejaugi tas lopas nupirko man kostiumą? Nes aš jo neturėjau, net batų neturiu, kad tiktų prie kostiumo. Susiradau savo kasdieninius sportbačius, koks skirtumas kaip atrodysiu. Net nežinau kam turiu taip rengtis.

-Danieli, kodėl neužsirišai kaklaraiščio? ,-Kostas stovėjo už manęs, jis buvo aukštesnis už manę, bet kaip aš nepajutai, kad jis priartėjo?

-Nenoriu. ,-apsimečiau.

-Tik nesakyk, kad nemoki užsirišti? ,-nusijuokė. Jis apgamino mane, rankas sukryžiavęs apie mano kaklą. Jis stovėjo man už nugaros.

-Ką tu dirbi?!! ,-užrėkiau, ir bandžiau su alkūne trenkti jam į pilvą. Pataikiau, jis manęs nesulaikė. Trenkiau dar kartą, jis manęs vis vien nepaleido. Trenkiau apie 10kartų, bandžiau spirti, bet nepavyko. Jis išėmė iš mano kišenės kaklaraištį ir užrišo, kai jis rišo, aš netrenkiau jam. Aš tik sustingau. Kai jis užrišo, nuėjo į virtuvę.

-Eik valgyti. ,-jo balsas buvo nepasikeitęs, negalėjau suprasti ar jis piktas ar ne..

Mano skrandis sugurgė.. Na taip, aišku.. Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Kostas kaitė vandenį.

-Gersi kavos?

-Ne.

Kostas užsipylė sau kavos ir atsisėdo prie stalo, tik iš kitos pusės. O aš pradėjau valgyti.

-Tu žinai kokia šiandien diena? ,-Jis manęs paklausė.

-O kaip tau atrodo. ,-sukramtęs maistą, atšoviau.

-Šiandien pirmadienis. ,-nusišypsojo, bet į mane nepažvelgė.

-Tai kam man tas kostiumas?

-Turėsi nuvažiuoti į mano biurą ir nuvežti šiuos dokumentus. ,-jis atsistojo, nuėjo iki spintelės kur buvo jo tašė, išsitraukė storą sluoksnį popierių ir padavė man.

-Į biurą? Tu buvai sakęs, kad į ligoninę. ,-ką jis dar prisimastys..

-Juokavau. Į biurą. ,-piktai pasakė.

-man reikia į mokyklą. ,-Sumurmėjau. –Beje, šiandien mano tėvai grįžta.

-Negrįžta, jie skambino, sakė pasakyti tau, kad grįš penktadienį. Ir į mokyklą tu toks neisi.

-Tai tu dar kažką kitą dirbi? Ne tik mokytoju? ,-piktai paklausiau. Man kilo nervai..

-Taip. Čia adresas. ,-jis pastūmė lapuką su adresu.

„Tokijas, Japonija. Ritsu.“

-Tu dirbi Japonijoje?! ,-užrėkiau ir pakilau nuo stalo. –Kaip aš tavo manymu ten pateksiu, asile?!

-Taxi bus po dviejų minučių, Japonijos oro uoste tavęs lauks limuzinas, nuveš ir parveš. Grįžt spėsi šiandien, skrisi su nuosavu lėktuvu.

-Tu gal koks milijardierius? ,-aš buvau be žado.

-Tavo taxi jau čia. Beje, ,-jis nužvelgė mano kedus. – aš tau nupirkau batus, jie prie durų koridoriuje.

-Tu kažkoks idiotas!! Aš niekur nežadu važiuoti!!

-Na gerai, aš jau turiu eiti į darbą.

-Tu trenktas. ,-aš stovėjau ir nejudėjau. –Arba tu kurčias?

Jis atrodė taip, lyg jam nebūtų svarbu ką aš jam sakau. Jis tik pasinaudojo mano nuostaba, kad aš nepajudu ir pabučiavo mane į žandą. Tai štai kas vakar nutiko! Aš prisiminiau! Šis idiotas yra GĖJUS... Aš atgavęs žadą, trenkiau jam į pilvą, bet neįtikėtina.. Jis sulaikė mano kumštį ir užsuko ranką.

-Apsimauk batus, taxi laukia.

Prie durų pamačiau Pūkį.

-Ei, pydare? Bent pašėrei mano katiną? ,-iškošiau pro dantis. Jis paleido mano ranką, ir leido man apsimauti batus. Aš moviausi juos. jis stipresnis už mane, negaliu pasipriešinti. Apsimovęs batus atidariau duris.

-Be šitų niekur nenuvyksi. ,-Jis padavė dokumentus. Aš juos paėmiau ir nuėjau prie taxi. Įlipau į ją.

-Tu ponas Ritsu? ,-paklausė vairuotojas.

Aš nespėjau atsakyti, Kostas atėjo ir pasakė, kad vietoje jo pačio, važiuoju aš.

-aišku. ,-Pasakė vairuotojas ir mes pradėjome važiuoti. Aš beveik nieko nemačiau, aš viską prisiminiau kas vakar įvyko, vakar ir šiandien tas suskis mane pabučiavo.. Jis grynas Lukas pydarų pydaras.. Aš nepastebėjau, nei kada mes išvažiavome iš Klaipėdos ir kada privažiavome Kauno oro uostą.

-Jau pinigus tikiuosi jums užmokėjo? ,-piktai pasakiau.

-Taip, galite lipti.

Aš išlipau ir nuėjau link įėjimo. Žinojau kur man eiti, nes šituo oro uostu, jau skridau 4kartus. Nuėjęs į registratūrą, paklausiau kur Ritsu lėktuvas, kuris skrenda į Japoniją.

-Atsiprašau, tokio lėktuvo nėra.

-Tada koks lėktuvas skrenda į Japoniją?

-Po 5minučių, prie 3vartų.

-Ačiū.

Nuėjau prie 3vartų, bilieto neturėjau. Apieškojau dokumentus, kuriuos man tas lopas buvo davęs. Taip, juose radau bilietą, savo pasą, ir apie 5000jenų. Turbūt čia Japoniški pinigai. Padaviau bilietą, ir nepajutau, kaip aš jau sėdėjau lėktuve.

Norite daugiau? rašykite! įkelsiu! (:

Meeldib! 1