1Įrašas

Labas, aš esu Danielis man 16metų, bet draugai duoda man ne daugiau kaip 14.

Na tai pradėkime nuo pat pradžių, užsimaniau rašyti šį dienoraštį, nes manau, kad mano gyvenimas yra ŠŪDINAS ... Jaučiuosi per daug vienišas, nors turiu tikrai ne mažai draugų, bet.. vis dėlto mano šeimoje dedasi siaubingi dalykai. Aš esu vienturtis, bet tėvams aš nelabai ir rūpiu.. ką čia ir bepridurti mano mama advokatė, tėtis drabužių firmos direktorius.. Aukštos pareigos darbai. Mergina neseniai mane metė.. galima sakyti dėl to, nes nemoku mylėti..

-Danieli! –pasigirdo mamos balsas iš svetainės. –Kokius sakei ten popierius reikia užpildyti?!
-dėl studijų. –numykiau.. tai dabar jau domisi, ane?. Vakar sakė nieko nedarys..
numečiau dienoraštį ant lovos ir atsidariau langą. Vis dar negaliu patikėti, kad tikrai užsivedžiau dienoraštį.. atsisėdau ant palangės ir pasiėmiau knygą Haruki Murakami „Kafka pakrantėje“. Japoniška knyga, galima iš to spręsti, kad tikrai domiuosi Japoniją. Įnikau į knygą ir net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo dvi valandos. Akys pavargo užsimaniau eiti į lauką, bet prieš tai pabaigsiu rašyti dienoraštį.
Aš gyvenu Klaipėdoje, jau esu gyvenęs Londone ,Šilutėje ,Kaune, Vilniuje ir dar bala žino kur.. mano tėvai niekaip niekur neįsikuria, pagyvenam dvejus ar vienerius metus ir kraustomės.. todėl ,turbūt, ir jaučiuosi vienišas. Nors draugų susirasti man nėra sunku.

-Aaa! Koks idiotas galėjo palikti stiklinę pieno ir padėti ant grindų?! –Pasigirdo labai piktas tėčio balsas.

Oh.. dabar man bus „šakės“.. Vakar dieną grįždamas namo radau kačiuką, man jo pagailo ir parsinešiau namo, aišku mano mama nekenčia gyvūnų, tad teko jį palikti garaže, o pieną visai užmiršau..

-Danieli, eik išvalyti! -šaukė tėvas įėjęs į mano kambarį.

-bet čia ne mano darbas! – šį kartą rėkiau ir aš.

-tai kieno, vaiduoklio!!?? Baik apsimetinėti, ir neši savo storą užpakalį į apačią ir išvalai grindis!

-pats tu storas, asile! Čiuožk iš mano kambario ,- nesusitvardžiau. Dabar man rimtai „šakės“.. bala žino kokia bausmė man bus.. bet aš to nepakęsiu!

-ką sakei?! Turėtum džiaugtis, kad dabar turiu susitikimą ir neturiu laiko išperti tau kailį!! Bet kai grįšiu, oi atsiimsi!

-taip, taip.. malonėtum dingti iš akių?! ,- nebesiruošiu kentėti jo visokių nesąmonių!

-tvarkyk žargoną, snarglį!!

Ir iš kur turėčiau mokėti mylėti?? Kai toks idiotas gadina gyvenimą.. daugiau to nebepakęsiu! Tėvas, matyt numanė, kad bandysiu atsikirsti vėl, tad nieko nelaukęs išėjo iš kambario, dar pridūręs
-Kai grįšiu, mūsų lauks rimtas pokalbis. ,-užtrenkė duris.
-Laukiu, nesulaukiu. ,-paburbėjau po nosim.

Palaukiau, kol jo mašina išnyks už kampo ir nusileidau į apačią.

-mam, kur grindų šluostė? ,-numykiau.

-pažiūrėk vonioje.

-žiūrėjau, ten nieko nėra.

-tada nežinau.. ,-ji toliau sėdėjo prie darbo stalo ir vartė kažkokius popierius.. advokatė mat.. o kad sūnų turi, tai užmiršo. –beje šiandien turėsiu išvykti darbo reikalais, tėtis sakė kartu vyks, tad paliksiu pinigų, kad nusipirktum maisto, gerai aukseli?

O šito va per daug.. aukseli mat.. nieko, bent gerai, kad nebus jų abiejų, galbūt išsisuksiu iš bausmės.

- Na tai kur tas „skuduras“? ,-numykiau, bet kartu su šypsenėle veide.

-gal prie kriauklės? ,-pažiūrėjo į mane mama.

Nuėjau į virtuvę, atidariau spintelę, pasiėmiau skudurą ir nuėjau valyti grindų.. aišku aš pats kaltas, kad užmiršau pieną su stikline. Išvalęs susiradau mažą lėkštutę, ir įpyliau likusį pieną. Nusileidęs laiptais į rūsį, įėjau į garažą. Kačiuką radau, ten pat kur buvau palikęs. Jis sumiaukė, mane pamatęs.
-o tu visai mielas. ,-nusišypsojau ir padėjęs lėkštutę su pienu prie jo, paglosčiau jį.

-kokį tau vardą čia sugalvojus? Hm.. gal pūkis? Kaip „batuotas katinas pūkis“. ,-nusijuokiau. –Manau tau pūkis bus kaip tik!

Gerą valandėlę su juo pažaidžiau, įdėjau jį į dėžutę, ir nuėjau į viršų.

-mama? Maam?

-taip, kas yra? ,- iš už virtuvės kampo išlindo ji.
-Noriu kačiuko.
-gi žinai, kad aš nemėgstu gyvūnų. ,-suraukė antakius ji.

-bet gi tu net nepamatytum jo, būk gera, jūs ir tai man net telefono nenuperkat, nei kur normaliai išleidžiat! Tad bent gyvūną, galėtumėt leisti auginti!,-vėl užsivedžiau.

-na nežinau.. ,-numykė mama.

-mama.... prašau.. ,-šį kartą meiliai.

-dar pagalvosiu.

-hm.. ,-numykiau ir nuėjau į savo kambarį.

Mano kambarys yra antrame aukšte. Mūsų namas yra tikrai didelis, palyginus su praeitais, kuriuose teko gyventi. Jame yra aštuoni kambariai, dveji balkonai, kieme baseinas, rūsys, garažas ir didžiulis sodas. Kalbant apie mano kambarį jis nebuvo vienas iš švariausių.. Norint būti sąžiningam, jis buvo siaubingas pagal mamos akis, bet man jis patiko. Turbūt vienintelis dalykas šiame name, kuris man tikrai patiko. Prisiminęs dienoraštį, susiruošiau vėl rašyti. Bet jo nebebuvo ant stalo, ten kur palikau. Ėmiau ieškoti po visus kambario kampus.

-ir kur po galais jis galėjo dingti!?? ,-stovėjau prie spintelės, kai staiga pajutau kažką už nugaros. Staigiai atsisukau.

-Labas, Danieli.

Prieš mano akis stovėjo mano buvusi mergina.

-ką tu čia darai? Ir apskritai kaip tu čia atsiradai? ,- buvau sumišęs kaip niekada. Ji buvo paskutinis žmogus kurį norėčiau matyti. Nužvelgiau ją ir pamačiau jos rankoj savo dienoraštį!

Argi mano gyvenimas nepilnas didelio ,didelio mėšlo??

2Įrašas

-Labas, Danieli.

Prieš mano akis stovėjo mano buvusi mergina.

-ką tu čia darai? Ir apskritai kaip tu čia atsiradai? ,- buvau sumišęs kaip niekada. Ji buvo paskutinis žmogus kurį norėčiau matyti. Nužvelgiau ją ir pamačiau jos rankoj- savo dienoraštį!

-kaip gražiai pasitinki mane.. ,-nusišypsojo velniška šypsena ir atsisėdo ant mano lovos vartydama mano ką tik užsivesta dienoraštį.

-o turėčiau kitaip? ,-iškošiau sukandęs dantis, ir nusukau akis šalin.

-na mes seniai tebuvom susitikę, matau ir sąsiuviniuose apie mane rašai. ,-velnišku žvilgsniu žiūrėjo ji į mane.
Jos vardas Diana, jai 17metų, ji iš Vilniaus. Aš dar pats nesuprantu, kaip aš jai galėjau patikti?.
-bet, ką tu čia darai? Ir ten visai ne apie tave! ,- pakėliau akis į ją.

-taip sakai? ,-ji ėjo link manęs. – argi tu manęs nemyli? ,- ji žiūrėjo tiesiai man į akis.
-tu žinai, kad tarp mūsų nieko nebus. ,-nustūmiau ją šalin ir paėjau į šoną.

-aš taip nemanau. ,-nežinau kaip, bet ji viliojo mane.

-Diana, prašyčiau.. ,-nepatinka man taip, kai merginos taip elgiasi.. atsisėdau ant lovos.

Diana atsisėdo ant kėdės prie mano stalo, pasiėmė tušinuką ir kažką įrašė į sąsiuvinį.

-ką tu darai? ,-stojausi. –atiduok, čia ma..

-tavo kas? ,-pakėlė piktas akis į mane.. Taip ji vienas tų žmonių kurių emocijos labai greitai keičiasi.

-sąsiuvinis..,-išlemenau. –bet ką tu čia darai? –žiūrėjau į ją.

-jau sakiau.,-nusisuko nuo manęs, ir toliau kažką braižė/rašė į sąsiuvinį.

-bet rimtesnė priežastis yra...?-priėjau prie jos ir pasilenkiau prie jos ausies.
-kas yra? ,-jutau, kaip ji susijaudino. Prigavau ją!

-na.. ,-tiesiau rankas ją apkabinti.

-kąą,tu daraiii? ,-sukosi į mane. Aha aš ją prigavau! Puoliau griebti sąsiuvinį!

-senas išdavikas!,- užriko ji. O aš jau laikiau rankose savo sąsiuvinį.

-tas pats, saulute. ,-nusišypsojau šelmiškai. –tai gal dabar malonėsi išeiti iš mano kambario?

-ne. ,-susiraukė ji.

Ėjau link kambario durų.

-kur tu eini? ,-paklausė Diana.

Nerūpėjo man jos kvailas klausimas. Lipau laiptais žemyn, kur pagal viską turėjo būti mano mama.

-maam? ,-šaukiau. –mama, kur tu? ,-šį kartą garsiau. Jokio atsakymo neišgirdau. Nuėjau į virtuvę, jos ten nebuvo, svetainėje taip pat. Nuėjau atgal į savo kambarį.

-Diana, nematei .. ,-kambarį Dianos nebuvo. –Diana, po velniais, kur tu?! ,-šaukiau.

Išėjau iš kambario į koridorių, tiesiu taikiniu šoviau į darbo kambarį.

-Diana, ką tu čia darai? ,- pats nesupratau kodėl ji čia.

-o kaip tu galvoji? ,-nusišypsojo ji savo įprasta šypsenėle.

-iš kur aš turėčiau žinoti?! ,-užrėkiau.

-na juk tu myli mane? ,- ji sėdėjo prie kompiuterio stalo, ir jau jungė kompiuterį.

-Diana, tu pati puikiai žinai mano atsakymą. Beje, ar nematei mano mamos, kad tu jau čia? ,-„mečiau“ akis į šalį.

-ne. ,-nusisuko nuo manęs ji.

-beje, kada žadi išvažiuoti.?

-kai pasakysi, kad myli mane.

-bet kam tau to reikia?

-ot šiaip sau. ,-nusišypsojo.

-Bet kam tau viso to reikia? ,-numykiau.

Netikėtai suskambo jos telefonas.

-viskas įvykdyta? ,-kalbėjo ji. –taip jis čia su manim ,-žvilgtelėjo į mane. Diana atsistojo ir ėjo link manęs. –kodėl? ,-ji kalbėjo nesuprantamai, norėjau sužinoti su kuo ji kalba, nieko nelaukęs, neklausiau proto ir pabučiavau ją... Jos telefonas nukrito ant žemės ir išsijungė.

-Ką tu čia darai? ,-susigėdo ji ir pakėlė telefoną.

-kas skambino? ,-dabar jau gailėjausi, kad neklausiau savo proto..

-ne tavo reikalas. ,- išėjo iš kambario.

- tai gal jau išvyksti? ,-nusišypsojau.
-taip... bet mes dar susitiksim. ,-pažiūrėjo į mane.

-oi, kaip gaila.. pamaniau ilgiau pabūsi, gi taip seniai matėmės. ,- šypsojausi „dirbtinai“.

-tai tu mane myli? ,-nužvelgė mane.

-Diana, tarp mūsų viskas seniai baigta. ,-susinervinau, lygtai ji to nežinotų.

-bet kodėl..

-tai gal jau eisi? ,-šiurkščiai pasakiau.

-taip. Mes dar susitiksim, patikėk manimi. ,-ji priėjo prie manęs ir pabučiavo.

-baik Diana!,-atstūmiau ją ir užtrenkiau laukines duris.

Nuėjau į savo kambarį atsiversčiau savo vadinamąjį dienoraštį ir perskaičiau tai, ką Dianą rašė:

Danieli, aš atvažiavau ne dėl tavęs, mane privertė. Lukas.

Nepatikėjau savo akimis. Perskaičiau dar tris sykius, kol supratau, kad čia tikrai taip parašyta. Lukas buvo mano vaikystės draugas, galima sakyti jis man kaip brolis. Jis iš Vilniaus, bet kartu su juo gyvenome ir Londone. Bet galbūt tai ne tas Lukas? Galbūt Diana turėjo kitą vaikiną omenyje?.

Atsiguliau ant lovos, ir nejučiomis užmigau.. Visgi jau 11valanda vakaro..

3įrašas

Mane prižadino telefono skambutis. Telefono skambutis?? Pramerkiau akis ir pažiūrėjau į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Ant mano stalo gulėjo naujutėlis Apple I-phone! Greitai pašokau iš lovos ir „nubėgau“ iki jo. Ekrane rodė –tėtis. Pakėliau ragelį.

-Taip?

-Na, kaip mano nauja dovana tau? Pagalvojau pravers einant į mokyklą. ,-Kalbėdamas telefonu įžengė į mano kambarį.

-tėti tu rimtai? ,-negalėjau suvaldyti džiaugsmo, bet kilo klausimas kodėl? Kodėl jis man padovanojo telefoną?

-Taip. Tu turbūt užmiršai kokia šiandien diena? ,-nusišypsojo jis.

-Sekmadienis? ,-nesusigaudžiau.

-Na taip ,-juokėsi jis. –Tu tikrai neprisimeni? ,-juokėsi vis.

-na ne..,-kas čia per svarbi diena? Nesupratau.

-Tavo Gimtadienis!! ,-juokėsi jis nesustodamas.

-Rimtai?!,-Labai nustebau, kaip galėjau tai pamiršti?? –Ačiū tėti.

-prašom sūnau. ,-sūnau? Turbūt man pasigirdo. Tėtis išėjo iš mano kambario, aš nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą taip pat išsivaliau dantis. Grįžęs į kambarį apsimoviau džemperį ir džinsus. Pasiėmiau I-phone ir atsisėdau ant krėslo. Negaliu patikėti, kad jis man padovanojo tokį brangų telefoną. Kažin mama jau grįžo? Nuėjau į apačią, pusryčiams pasidariau sumuštinį ir išėjau į rūsį pamaitinti kačiuką, pažaidžiau. Sugaišau vieną valandą. Užlipęs į savo kambarį, radau praleistą skambutį. Pagalvojau, kad mama, nes niekas daugiau šio numerio negalėtų turėti. Įsivedžiau „Mama“. Pasiėmiau dienoraštį ir pradėjau rašyti kas nutiko per šias dienas. Kai netikėtai kažkas paskambino į mūsų namo duris. Kas ten galėtų būti? Turbūt pas tėtį kas nors.

-Danieli! Atidaryk duris, aš negaliu atsitraukti nuo dujinės. ,-pasigirdo tėčio balsas iš apačios. Tėtis gamina valgyti?? O tai kur mama? Šiandien kažkokia išskirtinė mūsų šeimos diena.

Nulipau į apačią, kaip visada užkliuvau už gėlės vazono ir jį parverčiau.

-Mėšlas!! ,-sušukau. –ir už ką man taip?!

Palikau vazoną ramybėje ir nuėjau prie durų. Atidarius jas, man net žandikaulis „atvipo“.

-Lukai? Ką čia darai? ,-negalėjau patikėti to ką matau.

-Labas, Danieli. ,-jis įžengė pro duris.

-Labas, Lukai. Tai.. ką čia darai? ,-nesusigaudžiau nė trupučio, ką jis čia daro? Ir apskritai iš kur sužinojo, kur aš gyvenu?

-Ar gi dar nesupratai? ,-Nusijuokė Lukas. –Atėjau tavęs su Gimtadieniu pasveikinti kvaileli! ,-šypsojosi.

-A.. malonu. ,-bandžiau nusišypsoti, bet ne kas gavosi.

Jis išsitraukė iš nugaros paketėlį ir padavė man.

-Kas čia? ,-pažiūrėjau į jį.

-Dovana tau, imk. ,-šypsojosi.

-ačiū, nereikėjo.. ir.. iš kur sužinojai, kur gyvenu? ,-Nejaugi Diana buvo teisi? Jis čia kaltas, kad vakar ji pas mane atėjo?

-Ei, internetas visagalis !! ,-Nusijuokė.

-Rimtai? ,-Bandžiau nusijuokti. Jis žiūrėjo man į akis. Man pasidarė nejauku. –Ar tu... ,-nejaugi jis gėjus?

-O kas jei? -,nusijuokė.

-Tu gėjus?! ,-Bandžiau juoktis.

-Nu, ne, gal. Nu tai ne. ,-juokėsi.

-Nieko nesupratau, ką tu pasakei. ,-nusijokiau.

-Na tai aš jau eisiu. ,-Jis priėjo prie manęs.. ir PABUČIAVO!!

-Ką tu darai?! ,-atstūmiau jį, ir paėjau į šalį.

-atleisk, aš jau einu. ,-ir išbėgo pro atviras duris.

Kas čia ką tik nutiko. Aš stovėjau be žado. Paketėlis nukritęs ant žemės. Stovėjau sustingęs. Vaikinas mane pabučiavo?! Pasiėmiau odinę striukę ir bėgau iš namų. Norėjau pranykti, tiesiog išnykti iš šio pasaulio. Vaikinas man pabučiavo.. Jaučiuosi taip lyg būčiau įkritęs į mėšlo krūvą. Ir kodėl aš jam netrenkiau?! Ne.. negalėjau.. jis mano senas draugas. Ėjau gatve, mašinos važiavo ir važiavo. Praėjau pro kavinę, pažiūrėjau pro langą. Ten stovėjo Lukas! Ir ką jis čia daro?! Mane apėmė įsiūtis. Visų pirmą kaip jis galėjo taip pasielgti?! Totalus idiotas!! mėšlas!!! Staiga suskambo mano telefonas. „Tėtis“.

-Alio? ,-susinervinęs prakalbau.

-Kur tu prapuolei?! Vazą išvertei, nieko nesutvarkei!! Dar garaže gyvūną radau?! Kaip tai paaiškinsi?! ,-jis rėkė nesustodamas. Pirma mintis „šovusi“ man į galvą tai, nejaugi jis rado Pūkį?!

-Grįšiu sutvarkysiu ir nieko nedaryk Pūkiui! ,-rėkiau ir aš. Žmonės einantys pro šalį, sužiuro į mane.

-Pūkiui?! Tai jau ir vardą sugalvojai?! ,-rėkė.

-Taip!! Aš jį auginsiu ir man neuždrausit! ,-rėkiau.

-Neši savo riebų, storą užpakalį namo!! ,-rėkė jis.

Tėvas dar bandė kažką sakyti, bet aš numečiau ragelį išjungiau telefoną. Nudrožiau į parką. Bent jame galbūt galėsiu nusiraminti. Perėjau per pėsčiųjų perėja, dar tyliai burbuliuodamas po nosimi.

Parkas buvo gražus, kaip merginos pasakytų. „Romantiška vieta“. Man jis tiesiog buvo paprastas, gražus parkas. Atsisėdau ant suoliuko prie ežero. Visokios šlykščios mintys lindo į galvą. Ypač apie Luką, tą sušiktą idiotą!! Noriu jį tiesiog pasmaugti. Užsidėjau kapišoną, įsijungiau telefoną. Penkios gautos žinutės visos nuo tėvo. Ištryniau neskaitęs.

Sėdint dar labiau ėmė pyktis, atsistojau ir pradėjau vaikščioto. Tėvas vėl bandė skambinti, todėl vėl išjungiau telefoną. Atsisėdau ant suoliuko ir stebėjau gatve einančius žmones. Staiga pamačiau keistą dalyką. Žmogus (negalėjau pasakyti tai mergina ar vaikinas) stovėjo vidurį gatvės ir į jį/ją lėkė didžiuliu greičiu mašina!

4ĮRAŠAS

Žmogus (negalėjau pasakyti tai mergina ar vaikinas) stovėjo vidurį gatvės ir į jį/ją lėkė didžiuliu greičiu mašina!

Mano suoliukas buvo prie kelio, tad nieko nelaukęs pakilau ir bėgau prie to žmogaus, ir rėkiau kiek galėdamas.

-Ei, SAUGOKITĖS!! –Rėkiau ir užkliuvau už kažkokio akmens, skaudžiai pargriuvau, bet tai ne esmė. Greitai atsikėliau nes buvau ant kelio. Aš buvau per lėtas, mašina į žmogų važiavo labai greitai, žmogus atsisuko į mane ir aš atpažinau, kad tai nuostabaus grožio mergina! Netikėtai į važiuojančia mašiną atsitrenkė iš posūkio išsukusi kita „audi“ mašina. Aš pašokau iš išgąsčio, nes viskas vyko labai greitai ir labai arti manęs. Pirmoji mašina vis tiek „nudaužė“ tą merginą. Pribėgau prie avarijos vietos. Ir tik dabar supratau, kad labiausiai nukentėjusi mašina, man labai kažkur matyta. Greitai atvažiavo greitoji. Toje mašinoje sėdėjo mano...

-Mama!! ,-greitoji išnešė pusgyvę mano mama. Aš stovėjau be žado.-Mama rėkiau!,-pribėgau prie jos, bet vienas iš greitosios pagalbos pasakė, ji be sąmonės. Mačiau kaip ant neštuvų nešė ir tą nuostabaus grožio merginą, nuskubėjau prie kito žmogaus iš greitos pagalbos.

-Kas atsitiko merginai? ,-paklausiau.

-Jai lūžo turbūt koja, neesam tikri. O tu jos giminaitis? ,-paklausė manęs.

-Ne.. aš esu anos moters sūnus.. ,-nuleidau žemyn akis.

-Tai važiuosi su mumis į ligoninę? ,-nužvelgė mane.

-Taip, jei galima.

-tai žinoma, lipk. ,-pakvietė mane.

Audi mašinos vairuotojui nieko baisaus nenutiko, bet vis tiek jis važiavo į ligoninę, nes susižeidė veidą.

Atsisėdau greitosios pagalbos mašiną ir greitai pajudėjom į ligoninę.

-o tu taip pat nusibrozdinęs. ,-pasakė viena seselė žiūrėdama į mano ranką. Matyt kai kritau, nusibrozdinau.

-nieko čia baisaus. ,-dar to betrūko, kad kažką darytų paprastam nubrozdinimui.

-na reikėtu išvalyti...

-ne, -pertraukiau seselę. –Man tikrai nieko nėra, svarbiausia mano mama ir mergina. ,-nusišypsojau kažkokia keista šypsena.

Prisiminiau tėvą. Įsijungiau I-Phone ir surinkau tėčio numerį.

-Alio?

-Tėti čia aš.

-Taip žinau, kada parsivilksi? ,-kalbėjo jis piktai.

-Tėti, klausyk, aš buvau parke..

-Parke?!! –pertraukė jis mane.

-Taip, tėti klausyk, mama pateko į avariją! ,-greitai sušukau aš.

-Baik krėsti pokštus. ,-tėčio balsas surimtėjo.

-Atvažiuok į ligoninę. ,-pasakiau ir numečiau ragelį, nes jau spėjome atvykti į ligoninę. Netikėjau savo akimis ką pamačiau stovint prie ligoninės.. tai buvo Diana ji su kažkuo šnekėjosi telefonu, nusukęs žvilgsnį nuo jos išlipau iš greitosios pagalbos mašinos. Mamą išnešė greičiausiai, po to merginą. Mano mama buvo be sąmonės.

Atsisėdau laukiamajame. Seselė priėjo prie manęs.

-Tu esi Wilson sūnus? ,-paklausė ji.

-Taip.

-o mergaitei, kurią atvežė kartu, kas nors esi?

-ne. ,-Atsakiau, nuleidęs akis. –Kaip mano mama? ,-Paklausiau.

-Ji dabar be sąmonės, daktarai bando padaryti ką gali. Ji jau ruošėsi eiti, bet aš jos paklausiau, nejučiomis.

-Gal galėčiau aplankyti merginą? ,-žiūrėjau seselei į akis.

-Na, tu jai ne šeimos narys, nelabai gali. ,-nužvelgė mane. Seselė buvo jauna, blondinė, apie 25-26metų.

-Labai prašau. ,-Ką?? Nuo kada man rūpi nepažįstamos merginos? Kas man pasidarė?! Pasigailėjau, kad paklausiau išviso.

-Na truputėlį vėliau ,-Ji tai pasakiusi nuėjo prie kitų žmonių.

Greitai atvažiavo mano tėtis, geras, nesitikėjau, kad manimi jis patikės.

-Danieli, kaip ji? ,-susirūpinęs, pribėgo prie manęs.

-Nieko gero. ,-nuleidau žemyn akis. Tėtis mane apkabino.

-Ak, Danieli, tikėkimės jai viskas bus gerai. ,-liūdnu, vos neverkiančiu balsu kalbėjo jis.

-Taip. -,atstūmiau jį. –Aš einu pakvėpuoti gryno oro. ,-pasakiau ir ėjau link paradinių durų.

-Palaukite, pone! ,-kažkas kreipėsi į mane.

Atsisukau ir pamačiau, kad prie manęs eina ta pati seselė, su kuria kalbėjau.

-Jūs galite ją aplankyti, dabar. ,-nusišypsojo ji. Perskaičiau jos vardą ant kortelės. „Karolina Kavaliauskaitė“

-ačiū, Karolina. ,-nusišypsojau. Seselė taip pat nusišypsojo.

Seselė parodė į kurią palatą eiti, ir nuėjau.

-Labas vakaras. ,-įėjęs pasakiau.

-Labas ,- nusišypsojo mergina. Ji tikrai graži, net labai!

-A. aš norėjau pasakyti, kad mačiau kaip patekai į avariją, tad labai užjaučiu. ,-pasakiau, žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Jos buvo žydros, labai ryškiai. Ji nuostabi!

-Ačiū. Aš esu Urtė. O tu būsi.. ,-nužvelgė ji mane. Urtė gulėjo palotos vidurinėje lovoje iš viso jų buvo trys.

-Aš Danielis, malonu. Kaip koja? ,-neatitraukiau akių nuo jos.

-Na nieko, iki vestuvių išgis ,-nusijuokė. -Ko tu taip į mane žiūri? ,-nusijuokė ji vėl. –nejaugi aš tokia baisi?

-Ne, kaip tik atvirkščiai. ,-nusišypsojau, nenuleisdamas akių.

-Oho, koks tu mielas! ,-Nusijuokė ji. –Prisėsk. Urtė ranka parodė į mažą foteliuką, prie jos lovos.

-Ačiū, bet aš jau eisiu. ,-nusišypsojau.

-Ak, tai gal apsikeičiam numeriukais? ,-nusijuokė ji.

-Gerai. ,-Padiktavau jai savo numerį ir išėjau iš palatos. Tik spėjau uždaryti duris prie manęs bėgo suaugęs vyras ir moteris, iš galo maža mergaitė.

-Jūs Urtės tėvai? ,-Paklausiau su šypsena veide.

-Taip, o tu būsi.? ,-pasakė vyriškis darydamas duris.

-Danielis, naujas Urtės draugas. ,-nusijuokiau.

-Aišku. ,-nusišypsojo ir vyras. –Aš Urtės tėtis, ta moteris kur ką tik įbėgo į palatą yra Urtės mama, o čia mūsų antra duktė, Urtės sesė Milda. ,-parodė jis ranką į prapuolančią tarpdurį mergaitę.

-Malonu susipažinti, tai aš jau eisiu. ,-Pasakiau ir ėjau link tėčio. Tėtis sėdėjo ant kėdės, nuleidęs galvą, prisėdau šalia.

-Kaip mamai? ,-paklausiau susirūpinęs.

-Nėra žinios. Beje, kai tu man paskambinai, pas mus buvo atėjęs tavo senas draugas Lukas. Paprašė tavo numerio, tad daviau. ,-pakėlė akis į mane.

Lukui?! Tam asilui?! Už ką man taip..

-Aha.. ,-numykiau ir ėjau lauk iš ligoninės, norėjosi gryno oro, nemėgstu ligoninės kvapo. Ėjau nuleidęs galvą žemyn ir į kažką atsitrenkiau.

-Atsiprašau! ,-greitai pakėliau akis. Tai buvo Diana. Jos rankose buvo viena dėžutė ir gėlių puokštė. -Labas, Danieli. Sveikinu su Gimtadieniu ,-Padavė man dėžutę. –Čia nuo manęs.

-Ačiū. ,-numykiau. –žinai nėra nuotaikos, malonėtum pasitraukti? ,-žiūrėjau jai tiesiai į akis.

-Negaliu, beje, labai užjaučiu dėl mamos. Ir čia tau nuo.. ,-tiesė ranką su gėlėmis.

-leisk atspėsiu, nuo Luko.? ,- net neketinau imti kvailų gėlių...

5Įrašas

-Negaliu, beje, labai užjaučiu dėl mamos. Ir čia tau nuo.. ,-tiesė ranką su gėlėmis.

-leisk atspėsiu, nuo Luko.? ,- net neketinau imti kvailų gėlių...

-Na paimk gi. ,-ragino mane Diana.

-Neimsiu. ,-Atkirtau šiurkščiai.

Netikėtai suskambo Dianos telefonas.

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-pasakė Diana, įgrūsdama gėles į mano ranką. Aš palaukiau kol ji nueis už kampo ir išmečiau gėles į šiukšlinę.

-Na jau, mergina padovanoja tau gėles, o tu jas išmeti?. ,-kalbėjo kažkas už mano nugaros. Greitai atsigręžiau. Prie ligoninės durų stovėjo 17-18metų vaikinas. Juodais plaukais. Apsivilkęs džinsus ir odinę striukę.

-Ji ne mano mergina. ,-atkirtau žiūrėdamas į jį.

-Nejaugi „ne merginos“ dovanoja gėles ir.. ,-nužvelgė į supakuotą dėžutę mano rankose. –ir įvairias kitas dovanas. ,-pabaigė jis, su šypsenėle veide. Jau buvo vėlyvas vakaras, tad gatvėje sušvietė šviesos. Ir pamačiau jį geriau. Jo šypsena buvo.. pikta?! Kažkas ne to..

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-praėjau pro jį ir įžengiau į ligoninę. Ėjau link tėčio paklausti kaip mamai ir norėjau eiti namo. Buvau labai pavargęs po šiandienos įvykių.

-Tėti. ,-priėjau prie jo. Jis sėdėjo laukiamajame ant kėdės. –Kaip mama?. ,-žiūrėjau į jį. Jis žiūrėjo į mane, bandė kažką įžiūrėti mano veide, bet mano veidas buvo bejausmis.

-Dar nepabudo. ,-liūdnai pasakė. Aš atsisėdau šalia jo, paketėlį padėdamas ant kėdės šalia manęs. Man jo pagailo.. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad jis vis dėl to mano tėvas?

-Tu pavargęs.. ,-pasakė jis, nužvelgdamas mane.

-Truputį. ,-numykiau... Užsimerkiau...

Mane labai troškino, tad pakilau ir nuėjau iki gėrimų automato. Jis buvo už kampo prie lango. Išsitraukiau du litus iš kišenės. Kažin iš kur jie atsirado? Pasiėmiau kavą. Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į žvaigždėtą dangų. Atsidariau langą, vis dėl to norėjosi gryno oro. Atsisėdau ant palangės ir gėriau kavą. Žinau, kad aš ligoninei, bet vis vien, koks skirtumas?! Mano gyvenimas ar taip ar taip grynas MĖŠLAS.. Staiga kažkas mane pastūmė, net nepajutau, kaip kažkas galėjo prieiti prie manęs. Aš buvau trečiame ligoninės aukšte. Kai mane pastūmė aš užsimerkiau, bet kai pajutau, kad krentu atsimerkiau prie ligoninės pamačiau žmogaus siluetą.. ne aš jį pažinau. Tai tas vaikinas kur buvom susitikę prie įėjimo..

-Danieli! ,-šaukė mano vardą tėtis. Atsimerkiau, pamačiau laimingą ir verkiantį tėčio veidą. Aš pajutau, kad sėdžiu.

-ar aš miriau? ,-mano balsas nuskambėjo, būnant sąžiningam, DURNAI.

-Ką tu čia nusišneki?! ,-užrėkė mano tėtis, šįkart piktu balsu. –tu užmigai vakar naktį. !

-tai kodėl mane prižadinai?! ,-ir kaip aš nesupratau, kad sapnuoju, gi mes esame pirmame aukšte, o ne trečiame.. Kvailos smegenys. –tai kas atsitiko? ,-nužvelgiau jį.

-mama atgavo sąmonę! ,-laimingas sušuko jis.

-rimtai? ,-nudžiugau ir aš.

-einam į jos palatą! ,-pasakė tėtis, kiek per garsiai. Aš atsikėliau, pamačiau paketėlį ir įsikišau jį į striukės kišenę. Nuėjom iki seselės, paklausti ar galima aplankyti Ponią Wilson.

-Na dar ji silpna, bet galite. ,-pasakė seselė. Ta pati, su kuria kalbėjausi anksčiau.

-ačiū jums! ,-sušuko tėtis ir „lėkte nulėke“ iki mamos palatos.

Atidarėme duris ir įėjome. Mama miegojo, tad atsisėdome palatoje ant kėdžių ir laukėm.

-Tėti, aš einu namo. ,-Pakilau.

-O kaip mama?! ,-piktai paklausė, bet tyliu balsu.

-aš grįšiu gi!

-nu eik, eik. Išsikviesk taksi. ,-jau traukė pinigus.

-aš pareisiu, nėra taip toli. Noriu gryno oro.

-vis vien paimk pinigus. ,-padavė 50lt.

-Ačiū, numykiau ir išėjau iš palatos.

Supypsėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Urtės.

Labas Danieli, dar tu ligoninei? Gal norėtum aplankyti mane? (linksma šypsenėlė)

Urtė.

Nieko neatrašiau, išsijungiau telefoną. Dar sumanys Lukas parašyti. O aš to tikrai nenoriu. Įsikišau telefoną į kišenę ir nuėjau link jos palatos. Jos palata buvo antrame aukšte. Lipau laiptais, bet sustojau laiptų viduryje. Nežinau kodėl, ir nesupratau. Bet aš nenorėjau jos dabar matyti.. apsigręžiau ir ruošiausi eiti atgal.

-Oo, malonu tave vėl pamatyti. ,-pakėliau akis, tai buvo Urtės tėtis. –Eini aplankyti Urtės? ,-šypsojosi jis.

-na. Taip. ,-nusišypsojau, tikėdamasis, kad patikės mano „šypsena“..

-Tai eime kartu. Ir aš einu pas ją.

Užlipome laiptais į viršų. Jos tėtis įėjo į palatą aš iš paskos.

-Sveika Urte. ,-nusišypsojau. Ji gulėjo lovoje ir kažką darė su telefonu. Ant jos staliuko buvo pamerktos penkios rožės. Turbūt nuo vaikino. Taip pat ant staliuko buvo vaisių ir saldumynų. Urtė mane pamačiusi nusišypsojo.

-Labas! Kaip tik ruošiausi tau rašyti. ,-nusišypsojo Urtė.

Jos tėtis priėjo prie jos ir pabučiavo jai į kaktą. Aš atsisėdau ant kėdės prie jos lovos.

-Kaip koja? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Jau daug geriau, greitai mane paleis iš ligoninės. ,-nusišypsojo Urtė. –Beje, tėti, gal galėtumei nupirkti mineralinio? ,-Ji pažiūrėjo į tėtį.

-Tai žinoma, netrukus grįšiu. ,- Jis pabučiavo ją vėl. Kokia graži šeima, pamaniau ir nejučiomis nusišypsojau. Jos tėtis išėjo iš palatos ir uždarė duris.

-Kaip tavo mama? ,-paklausė Urtė.

-nežinau.. ,- žiūrėjau į ją vėl. Nenorėjau apie tai kalbėtis su ja.

-Neatsigavo? ,-Urtė taip pat į mane žiūrėjo.

Aš nežinau kas man pasidarė. Palatoje nieko daugiau nebuvo. Aš pakilau nuo kėdės, priėjau prie Urtės ir pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Nesitikėjau to, bet ji atsakė man tuo pačiu. Kai supratau ką padariau atsitraukiau.

-Atsiprašau. ,-nusijuokiau.

-Nieko, ne kartą man jau taip buvo. ,-nusijuokė kartu ir ji.

-Aš jau eisiu, turiu grįžti namo. ,-pasakiau žiūrėdamas jai tiesiai į akis.

-Gerai, susirašysime! ,-nusijuokė Urtė.

Aš išėjau iš palatos, nulipau laiptais ir ėjau link išėjimo. Įsijungiau telefoną. Gavau tris žinutes nuo tėčio. Juose rašė, kad vakare ateičiau, ir kad nebeišsijungčiau lauk telefono. Nieko neatrašiau. Išėjau iš ligoninės ir patraukiau link namų. Mano skrandis keistai sugurgė. Aš šiandien dar nieko nevalgiau. Paėjęs geroką kelią nuo ligoninės pamačiau maisto parduotuvę, įėjau į ją. Ėjau pirmiausia prie kačių maisto, pūkiui. Supypsėjo telefonas, išsitraukdamas jį, į kažką atsitrenkiau. Pakėliau akis, tai buvo tas nepažįstamasis, išvakar vakaro! Jis buvo su mergina.

-Atsiprašau, seni. ,-nusijuokiau.

-Tai tu! ,-sušuko nusijuokdamas jis.

-Ne tu, o aš. ,-Nusijuokiau.

-Aišku. ,-nusijuokė. Mes abu juokėmės, kai kokie idiotai. Aš pirmas tai supratau ir nustojau juoktis. Ėjau toliau, paėmiau pūkiui ėdalo ir sau bandelių su kremo įdaru. Išviso sumokėjau 10lt.

Prisiminęs gautą žinutę, išsitraukiau telefoną. Žinutė buvo nuo Urtės.

Sveikas, čia vėl aš. O kiek tau metų? (besijuokianti šypsenėle)

Atrašiau:

Man 16, brangute. O tau? (Besijuokianti šypsenėlė)
Iš tikro aš nežinau kodėl ją pabučiavau. Aš jos nesu įsimylėjęs. Bent taip pats manau. Man ji patinka, kaip gera draugė. Ėjau šaligatviu. Pamačiau parką. Perėjau per pėsčiųjų perėja. Ėjau vėl. Prie manęs privažiavo mašina, atsidarė langas ir pamačiau žmogaus veidą, tai buvo jis, nepažįstamasis!

-Sveikas. ,-pasakė jis ir nusijuokė.

-Tu ką mane seki? ,-nusijuokiau ir aš.

-Ne, tu tiesiog pametei dėžutę gauta nuo merginos. Parodė per langą dėžutę.

-Ji man ne mergina ir gali pasilikti tą dėžutę, man jos nereikia. ,-ėjau toliau.

Jis išlipo iš mašinos ir sustabdė mane.

-Imk tiktai. Beje, mano vardas Kostas. ,-prisistatė pagauliau jis.

-aišku. Gerai, ačiū ,kad padavei dėžutę, bet aš privalau eiti namo. ,-ėjau toliau, net nežadėjau sakyti savo vardo jam. Dar koks nors gėjus prisiknis.

Parėjęs pagaliau namo, pamačiau tai ko išviso, nenorėjau matyti.

6Įrašas

Parėjęs pagaliau namo, pamačiau tai ko išviso, nenorėjau matyti.

Namo langas buvo išdaužtas. Nieko nelaukęs bėgau prie durų, aišku jos buvo užrakintos, atidariau ir įžengiau į vidų. Ėjau tylomis. Viskas buvo savo vietose, kaip ir paskutinį kartą mačiau, neskaitant to, kad vaza kurią buvau išvertęs buvo sutvarkyta, prie išdaužto lango buvo pilna šukių. Įėjau į virtuvę ant stalo buvo padėtas paketėlis, tas kurį man padovanojo Lukas. Išsitraukiau iš striukės kišenės kitą paketėlį ir padėjau jį ant stalo. Apėjau beveik visus kambarius nieko neradęs, beliko mano kambarys. Įžengęs pro duris pamačiau pūkį. Jis gulėjo ant mano lovos ir miegojo, bet pamatęs mane, meiliai sukniaukė. Apžiūrėjau savo kambarį, viskas buvo vietose lyg ir. Paglostęs pūkį, nulipau laiptais žemyn į pirmą aukštą, nuėjau prie išdaužto stiklo. Apžiūrėjau šukių vietą, nieko neradau. Buvau pamanęs, kad galbūt kas nors su akmeniu išdaužė langą. Išsitraukiau iš džinsų kišenės telefoną ir surinkau tėčio numerį.

-Klausau? ,-atsiliepė jis, mieguistai.
-Tėti paklausyk, gerai? ,-pasakiau savo įprastu balsu.

-Kas atsitiko? ,-Gan per piktokai pasakė jis.

-Parėjęs namo, radau išdaužtą langą, viską patikrinau viskas savo vietose.

-Ooo ne. ,-Nusivylė jis. –Aš grįžtu namo.

-tai negrįžk, pabūk prie mamos, aš uždėsiu kuo nors kol kas langą, kad vėjas nepūstų, o tu paskambink, kad atvažiuotu įdėtu langą.

-Na gerai, saugok namus, vis vien grįšiu, nors ir truputį vėliau.

-gerai. ,-padėjau ragelį.

Nuėjęs į rūsį, susiradau tuščią, didelį, juodą šiukšlių maišą ir užlipęs laiptais į viršų, užklijavau su lipnia juosta ant išdaužto lango. Atrodo idiotiškai, bet kas man darbo. Mano skrandis vėl pradėjo prašyti maisto. Pasiėmiau prie durų numestą maišiuką, išsitraukiau bandeles, užsiplikiau kavos „3in1“ ir atsisėdau prie stalo. Valgydamas žiūrėjau į tuos du paketėlius. Ir kam gi tie du kvailiai, man juos davė? Susinervinau. Paėmiau Pūkiui maisto ir suradau mažą lėkštutę. Užlipau laiptais į viršų, įėjęs į savo kambarį padėjau lėkštute su ėdalu ir atsisėdau ant lovos. Ir kas per diena? Per gimtadienį mama padarė avarija, susipažinau su nuostabia mergina, ir dar pedofilas mane pabučiavo. Ne, kai kitą kartą jį pamatysiu, trenksiu į snukį. Pūkis gailiai sumiaukė, pasidėjau jį ant kelių ir pradėjau glostyti. Suskambo telefonas.

-Nu?

-po kelių minučių atvažiuos darbininkai. ,-pasakė tėtis.

-Aha. O tu grįši?

-tai kas tavo manymu sumokės pinigus?

Padėjau ragelį, nėra tikslo šnekėtis. Prisiminiau kvailus paketėlius ir nulipau į apačią Nuėjęs į virtuvę, atsisėdau prie stalo ir pasiėmiau paketėlius. Pirmiausia atplėšiau Dianos. Tikėjausi blogiausio, bet vis dėlto ten buvo laiškas ir laikrodis. Laikrodis visai nieko, reikės užsidėti ir paerzinti ją. Nusišypsojau. Laišką padėjau į šoną ir ėmiausi Luko, to kaušo paketėlio. Abu paketėliai buvo vienodo dydžio. Atplėšiau ir jį. Jame buvo kuponas į kažkokį saloną. Ar aš jam merga?! Susinervinau ir išmečiau į šiukšlinę. Dar buvo dėžutė su kažkokiu pakabučiu, išmečiau lauk. Nekenčiu to agurko.. (Luko) nuėjau į viršų, prisiminiau savo sąsiuvinį „dienoraštį“ ir pradėjau jo visur ieškoti. Apieškojau stalčius, nes viename iš jų jis turėjo ramiai gulėti, bet neradau. Apieškojau visą kambarį, sugaišau 20minučių.Vis tiek neradau, per daug nesijaudinau, vis vien ten nieko gero... Tuo tarpu atvažiavo meistrai ir tėtis. Į apačią nėjau. Buvau dar su batais, nuo lovos pasiėmiau striukę ir išlipau pro langą, lipau ant medžio šakos, paslydau, bet netiek, kad nukrisčiau. Nenorėjau tėvo akyse matyti. Ėjau gatve. Nuėjau į parką kur buvau aną vakarą. Atsisėdau ant vieno iš galybės suoliuko. Parke buvo trejos porelės ir kažkokia mergina. Neįdomu pagalvojau ir išsitraukiau telefoną. Radau žinutę gauta nuo Urtės.

O gražuoliukai, man 15. (šypsenėlė)

Tai perskaitęs ir pats nusišypsojau. Jau buvo 7valanda vakaro. Na greitai tas laikas eina. Užsižiūrėjęs į telefoną nepastebėjau, kaip netikėtai kažkas priėjo prie manęs ir apkabino. Atpažinau, kad tai Lukas.

-Lukai, sūka tu! ,-nebeišlaikė man nervai ir trenkiau jam.

-Danieli, už ką. ,-prisidengęs veidą jis nuėjo šalin.

-tu gal visai lohas?! ,-užrėkiau ir trenkiau jam vėl. Nors jis ir mano geriausias draugas, bet dabar jau jis pedofilas. Lukas nieko nelaukęs trenkė man atgal į pilvą.

-Atsiprašau ,-tarė jis man, apkabindamas mane. Aš susirėčiau iš skausmo, kai jis man trenkė, bet vis tiek jam trenkiau su ranka į veidą.

-DEBILAS. ,-išpyškinau ir susirėčiau vėl. Jis vėl prie manęs priėjo ir pasilenkęs pabučiavo į žandą tuo pačiu spyrė man į pilvą. Aš jutau, kai jis atsisėdo ant suoliuko. Aš dar gulėjau ant žemės, taip pat pamačiau ant žemės gulintį mano telefoną. Nervai nebelaikė, atsikėliau nors ir kaip skaudėjo pilvą.

-Tu nesveikas. ,-žvelgiau jam į veidą, susiimdamas savo pilvą su viena ranka.

-Atleisk, aš to nenorėjau. ,-jis sėdėjo susiėmęs rankomis veidą.

-Tu Debilas.. ,-sumurmėjau. Atsisėdau ant suoliuko, nes prie mūsų jau ėjo žmonės.. Pakėliau telefoną, įsidėjau į kišenę, apsivaliau striukę. Trenkiau Lukui į veidą ir ėjau link ligoninės.

-Kur eini? ,-paklausė jis manęs, man iš už nugaros. Jis pasiliko ant suoliuko. Turbūt susiėmęs veidą, lopas.

-Ne tavo sušiktas reikalas. ,-Ėjau vieną ranką įsikišęs į džinsų kišenę, o kita ranka jam rodžiau vidurinį piršta. Į jį neatsisukau. Ėjau ligoninės kryptimi, pilvą skaudėjo nežmoniškai. Taksi nenorėjau stabdyti. Prie manęs sustojo kažkokia mašina.

-Vėl tu kažkur droži?! ,- Atsidaręs langą kalbėjo Kostas.

Kodėl jis? Piktai pagalvojau.

-Koks skirtumas. ,- ėjau toliau. Jis su mašina važiavo taip pat lėtai.

-Tu neįsivaizduoji. ,-Kai jis tai pasakė pažvelgiau į jį. –Didžiulis skirtumas. ,-pasižiūrėjo jis ir į mane. Nusukau akis vėl į kelią.

-Gal pavežėti? ,-pasisiūlė.

-netoli, nueisiu. ,-numykiau.

-Sėsk tik, aš irgi į ligoninę važiuoju. ,-iškur jis po galais žino??

Dar labiau pradėjo skaudėti šonkaulius. Na nieko, gal jis ne gėjus..

-Nu ok. ,-įlipau į jo mašiną. Atsisėdau į priekį.

-Tai kas guli ligoninėje, kad taip dažnai ten būni? ,-paklausė jis manęs.

-Mama. ,-išsitraukiau telefoną, kaip ir tikėjausi telefono ekranas buvo įskeltas. Lukas, tas pydarastas dar atsiims..

-Aišku. ,-daugiau nebeklausinėjo, ačiū dievui.

-Na atvažiavom. ,-nusišypsojo.

-Ir pats matau. ,-numykiau ir išlipau iš mašinos. -Beje, ačiū. ,-uždariau duris ir nuėjau į mamos palatą.

-Lukai?.. ,-Tai kalbėjo, silpnas mano mamos? Balsas. Pakėliau akis. Taip, tai mama.

-Mama.. ,-priėjau prie jos.. –Kada pabudai? ,-nusišypsojau.

-Ką tik. Kur aš?

-Ligoninėje, gi padarei avariją.

-Tikrai?

-Taip. ,-Aš žvelgiau jai į akis, o ji man. –Myliu. ,-tai pasakęs atsisėdau ant kėdės prie jos lovos.

-aš tave brangusis. ,-taip čia mano mama. Tik ji gali iš niekur mane vadinti brangiuoju.

Į palatą įbėgo tėtis.

-Brangioji, atsibudai! ,-Jis pribėgo prie mamos ir pabučiavo ją. Pabuvau palatoje dar gerą 20minučių ir atėjo seselė.

Išėjęs į koridorių atsisėdau ant kėdės ir pasiėmiau telefoną. Jis nors ir buvo įskilęs, bet dar ėjo rašyti. Tik per įskėlimo vietą nereagavo. Įskėlimas ir ne taip matėsi, bent tai gerai, nes tėvas būtų pakėlęs chaosą per visą ligoninę.

-Danieli. ,-prakalbo tėtis, išėjęs į koridorių.

-Nu?

-Ryt eisi į mokyklą. ,-pasakė tėvas ir atsisėdo prie manęs.

-Ok.

-daugiau nieko nepasakysi?

-pėstute reiks eiti?

Tėvas nusišypsojo.

-Rytoj dar taip, bet vėliau jau galėsiu nuvežti. ,-pasakė jis, žiūrėdamas į mane. Jis buvo laimingas.

-Pala, rytoj antradienis? ,-paklausiau aš.

-Taip.

Aš nuėjau prie gėrimų automato ir nusipirkau kavos. Pasiėmęs telefoną radau žinutę nuo Urtės.

Mane paleis jau rytoj!

Parašiau atsakymą:

Nuostabu. (šypsenėlė)

Iš karto gavau atsakymą.

7 ĮRAŠAS

Parašiau atsakymą:

Nuostabu. (šypsenėlė)

Iš karto gavau atsakymą. Na bent taip pamaniau, kad gavau atsakymą nuo jos. Žinutė buvo nuo nežinomo numerio. Totali nesąmonė, pagalvojau, bet vis tiek atidariau žinutę.

„Labas, Danieli. Atleisk už šiandieną.“

Nu eina sau.. vėl tas suskis Lukas.. Ir kodėl jis turėjo gauti mano numerį?? Vėl gavau žinutę.

„Gal aplankysi?“ Rašė Urtė.

Nieko neatrašęs ,kaip visada, nuėjau pas ją į palatą. Jau buvo po 8valandų, tad vos ne vos mane įleido.

-Labas, Urte. ,-nusišypsojau, ir priėjęs prie jos pabučiavau į žanduką.

-Ooo, labas Danieli. ,-nusišypsojo.

-Kaip jautiesi? ,-paklausiau, dar vis stovėdamas prie jos lovos.

-Na, kaip matai gerai. ,-nusišypsojo. Ji sėdėjo lovoje, ir atrodė stulbinančiai graži.

-Kokia tu graži. ,-pats nusijuokiau.

-Pati žinau. ,-nusijuokė. –O kaip tavo mamai?

-Jau geriau, pabudus buvo. ,-nusišypsojau.

-Tai puiku. ,-nusišypsojo.

-Na aš jau eisiu.. ryt į mokyklą. ,-žiūrėdamas į ją pasakiau.

-Rimtai? Užjaučiu, man dar nereikės. ,-nusijuokė.

-haha. ,-pamėgdžiojau juoką.

-Na tai jau eini?

-Nu jo. Ate. ,-priėjau prie jos ir pakštelėjau į žanduką, vėl.

-Koks tu romantikas. ,-pasakė ji, išeinant man pro duris.

Nusijuokiau. Išsikvietęs taksi, parvažiavau namo.

Rytas. Trrrr... Sumautas žadintuvas... atsikėliau ir išlipau iš lovos. Išsivaliau dantis, apsimoviau džemperį ir džinsus. Nuėjęs į apačią radau pūkį gulintį ant sofos. Paglosčiau jį. Atsidariau šaldytuvą-tuščia. Pamiršęs telefoną, nuėjau į savo kambarį.

-8.10h. O šūdas! vėluoju!

Greitai nubėgau laiptais žemyn, pasigriebiau švarką ir išbėgau, nes mokykla buvo tolokai.

Prie mokyklos buvau 8.30.

-nafik, neisiu į pirmą pamoką.

Nuėjęs į parduotuvę, esančią prie mokyklos nusipirkau kolos ir bandelę vieną, greitai suvalgiau. Išėjęs iš parduotuvės jau buvo lygiai 8.45. Nuėjau iki mokyklos ir tiesiai ėjau pas pavaduotoją.

-Labas rytas. ,-pasisveikinau.

-Labas rytas, tu naujokas? ,-paklausė pavaduotoja.

-Taip.

-Danielis Wilson? ,-pasiteiravo.

-Nu. ,-atsakiau, akimis apžvelgdamas jos kabinetą.

-Dabar tau bus Lietuvių, eik į pirmame aukšte esantį kabinetą. ,-Ji padavė pamokų tvarkaraštį ir nusišypsojo.

Šiemet aš Dešimtokas, nieko gero sunkiai mokytis, bent gerai, kad vis vien greitai baigsiu. Dabar yra Kovo 12. Nuėjau į Lietuvių kabinetą. Aš jutau kaip daugelis merginų ir vaikinų žiūrėjo į mane. Nuskambėjus skambučiui įėjau į klasę paskutinis ir atsisėdau prie kažkokios merginos.

-Labas ,-pasisveikinau, nusišypsodamas.

-Laabasss. ,-mikčiojo ji.

-tu mikčioji? ,-nusijuokiau.

-Ne! ,-užrėkė ji.

-Aišku, nusiramink. ,-juokiausi. –Beje, aš Danielis.

-Aš Skaistė.

Mokytoja įėjo į klasę. Pasidarė labai nuobodu, nužiūrinėjau Skaistę. Ji buvo su džinsai, rožiniais marškinėliais, jos plaukai lygus, blondinė.

-Gal prisistatytum klasei Danieli? ,-pasiteiravo mokytoja, „rydama“ mane žvilgsniu.

-Žinoma. ,-Nuėjau prie lentos. –Aš esu Danielis Wilson‘as, atsikrausčiau į šį miestą gan neseniai.

-Ačiū Danieli, gali sėstis. ,-merginos mane „valgė“ žvilgsniu. Viena mergina žiūrėjo man tiesiai į akis, aš ją erzindamas taip pat. Mokytoja padavė lietuvių kalbos knygą ir prasidėjo vėl pamoka.

-Pagaliau skambutis. ,-Nuskambėjus skambučiui, pasakiau Skaistei.

-aha.

-Tai ką? Nedraugiška? ,-nusijuokiau.

-Taip.

-Geras.

-Nu.

-Kokia kita pamoka?

-Matematika.

-Kas mūsų auklėtoja?

-Matematikos mokytoja.

-Ačiū. ,-pasakiau ir nuėjau ieškodamas matematikos kabineto.

-Palydėti, paėmus už parankė? ,-tai buvo ta pati mergina iš mano klasės, kuri „valgė“ mane žvilgsniu.

-Tai žinoma. ,-nusišypsojau. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė iki matematikos kabineto.

-O, ačiū. ,-nusišypsojau.

-Prašom gražuoliuk. ,-na ir drąsumas..

Taip ir praėjo 5pamokos, nes pirmoje nebuvau. Nusirašęs visos savaitės tvarkaraštį ir pasiėmęs visų dalykų knygas, parėjau namo.

-Sveikas! Tu naujokas? ,-prie manęs priėjo kažkoks vaikinas.

-Na kaip matai.

-Kur gyveni?

-Ko čia klausi? ,-nusijuokiau.

-Aš einu ta pačia kryptimi, žaidi krepšinį? ,-teiravosi jis manęs. Jam buvo apie 16metų, rudais plaukais.

-Nu jo, kartais. O tu?

-Tai aišku. Aš Mantas, o tu?

-Danielis.

Taip prakalbėjom, kol jam nereikėjo pasukti į kitą gatvės pusę. Jis gyvena toje pačioje gatvėje kaip ir aš. Parėjęs namo išsitraukiau pagaliau telefoną. Gavau žinutę nuo tėčio ir Urtės.

„Mamai jau geriau, grįšiu vakare.“

Nu ir gerai.. Atidariau Urtės žinutę:

„Labas, mane jau paleido iš ligoninės! Gal nori susitikti akropolyje?“

Atrašiau jai:

„Žinoma, po 10minučių būsiu.“

Nusinešiau tašę į savo kambarį, pamaitinau pūkį ir išėjau iki akropolio. Jis nebuvo labai toli.

Gavau vėl žinutę nuo Urtės.

„Lauksiu prie maximos.“

Įėjęs į akropolį sutikau Mantą.

-Hey! Kur varai? ,-padavė ranką pasisveikinti.

-iki maximikės. ,-padaviau ir aš ranką.

Nuėjau iki maximos, ten jau sėdėjo ant suoliuko Urtė.

-Danieli! ,-sušuko Urtė ir pamojavo.

-Urte, labas! ,-priėjau prie jos ir pabučiavau.

-Tai kaip sekasi?

-Ai normaliai, o tau? Kaip koja?
-Normaliai. Gal rytoj eisiu į mokyklą, nes labai namie nuobodu. ,-nusijuokė.

-Kad aš tik galėčiau neiti į mokyklą. ,-nusijuokiau.

-Einame apsipirkti į „New York“ parduotuvę?

-Ar aš tau panašus į merginą? ,-nusijuokiau.

-būti sąžiningai?

-Taip.

-Tada tu mergina. ,-nusijuokėm abu.

-na eime, eime. ,-nusijuokiau.

Nuėjome iki parduotuvės, Urtė „bėgo“ su ramentais prie rožinio megztinuko, kol ji matavosi ir rinkosi drabužius aš apsižiūrėjau sau drabužių. Į akį krito žali languoti marškinėliai. Kaina 35lt. Prie manęs priėjo Urtė.

-Na tai ką, apsipirksi, mergaite? ,-nusijuokė.

-Na, matyt. ,-nusišypsojau. Nužvelgiau jos ranką. ,-o tu kaip matau, jau išsirinkai?

-Aha. O tu? Varyk pasimatuoti, tau turėtu tikti. ,-nusišypsojo, paduodama marškinėlius.

-gerai, mama. ,-nusijuokiau.

Nuėjęs į kabiną, nusimoviau džemperį ir maikę. Netikėtai atsiskleidė užuolaida ir įkišo veidą Urtė.

-ūūū, sexius. ,-nusijuokė, nužiūrinėdama mane.

-Urte! ,-nusijuokiau ir įsitempiau ją į vidų. Aišku atsargiai, nes ji su ramentais. Aš pakėliau jai kaklą ir saldžiai pabučiavau.

-Už ką čia? ,-nusišypsojo Urtė.

-Nes tu per daug įžūli. ,-nusijuokiau ir apsimoviau marškinėlius. Man jie tikrai tiko.

-Na tai ką, einame susimokėti? ,-Paklausė Urtė.

-Ok. ,-nusišypsojau ir paėmiau jos išsirinktus rūbus.

Išėję iš parduotuvės nusipirkome ledų ir atsisėdome ant suoliuko. Man suskambo telefonas. Kaip jo nekenčiu!

-Nu?
-Kur tu? ,-kalbėjo tėtis, piktu balsu.

-Su drauge, kurią partrenkė mama. ,-„sušnypščiau.“

-Aa. Ryt tau į mokyklą, eik namo.

Numečiau ragelį ir pasižiūrėjau į laikrodį, rimtai jau buvo 7valanda vakaro.

-Urte, atleisk, aš jau turiu eiti. ,-pasakiau jai.

-Kaip gaila.

-Susimatysim dar. ,-pakštelėjau jai į žandą.

Atsisveikinome ir išėjau iš akropolio. Aš pats neįsivaizduoju, kodėl aš ją bučiuoju, kodėl ji man atsako tuo pačiu.. Ji ne mano mergina, o tiesiog draugė. Kodėl aš taip darau? Prie manęs privažiavo mašina. Kaip ir maniau tai buvo Kostas.

-Pavežti?

-ačiū ne, netoli eiti.

-sėsk tik.

Įsėdau nenoromis į jo sušiktą mašiną. Teko sėstis į priekį, nes galinės sėdynės buvo užkrautos kažkokiomis dėžėmis.

-Kiek tau metų? ,-paklausė Kostas, vairuodamas.

-Koks skirtumas.

-Kur tave nuvežti?

Pasakiau jam adresą, bet ne savo, tik gretimo kaimyno.

-Tai pasakyk, kiek tau metų?

-o kodėl turėčiau sakyti? ,-žvelgiau į jį.

-nes aš tave jau ne pirmą kartą vežioju.

-Tai tavęs niekas ir neprašė. ,-jis mane nervina! –O tai kiek tau metų? ,-sumurmėjau.

-22. na va, dabar pasakyk savo. ,-nusišypsojo. Aš jo nemėgstu..

-16. Atrodai daug jaunesnis. Čia gali išleisti mane.

Išlipau iš mašinos ir padėkojau.

-Sėkmės, manau dar tave kada nors reikės pavežti. ,-jis nuvažiavo.

Nuėjau į savo namą, nes jis mane paleido prie kaimyno. Jis mane nervina! Lopas, kažkoks atsirado dar vienas, pats pasisiūlo pavėžėti, o po to dar nusišneka..

Parėjęs namo, nedariau namų darbų, tiesiog atsiguliau ant lovos.

-Danieli, aš tave myliu. ,-Tai buvo Lukas, jis priėjo prie manęs ir pabučiavo.

-Aš tave taip pat, Lukai. ,-Kąą?! Kaip suprasti? Aš matau save? Ir po velnių, kaip aš tai galėčiau sakyti?

TRRR... Šį kartą ačiū žadintuvui. Nekenčiu tokių sapnu. Apsiprausiu, susidėjau į kuprinę knygas. Nulipau į apačią, pamaitinau pūkį ir pats pavalgiau kiaušinienės. Turbūt tėvas buvo padaręs.

Nuėjęs į savo kambarį, pradėjau ieškoti dienoraščio. Jo kaip ir praeitą sykį, niekur nebuvo. Greitai apsimovęs megztinį išdrožiau lauk. Kai išėjau iš namų buvo po 7.50. reikia paskubėti.

-Velnias! ,-pamiršau namie telefoną. Ai neisiu atgal.

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.