7 ĮRAŠAS

Parašiau atsakymą:

Nuostabu. (šypsenėlė)

Iš karto gavau atsakymą. Na bent taip pamaniau, kad gavau atsakymą nuo jos. Žinutė buvo nuo nežinomo numerio. Totali nesąmonė, pagalvojau, bet vis tiek atidariau žinutę.

„Labas, Danieli. Atleisk už šiandieną.“

Nu eina sau.. vėl tas suskis Lukas.. Ir kodėl jis turėjo gauti mano numerį?? Vėl gavau žinutę.

„Gal aplankysi?“ Rašė Urtė.

Nieko neatrašęs ,kaip visada, nuėjau pas ją į palatą. Jau buvo po 8valandų, tad vos ne vos mane įleido.

-Labas, Urte. ,-nusišypsojau, ir priėjęs prie jos pabučiavau į žanduką.

-Ooo, labas Danieli. ,-nusišypsojo.

-Kaip jautiesi? ,-paklausiau, dar vis stovėdamas prie jos lovos.

-Na, kaip matai gerai. ,-nusišypsojo. Ji sėdėjo lovoje, ir atrodė stulbinančiai graži.

-Kokia tu graži. ,-pats nusijuokiau.

-Pati žinau. ,-nusijuokė. –O kaip tavo mamai?

-Jau geriau, pabudus buvo. ,-nusišypsojau.

-Tai puiku. ,-nusišypsojo.

-Na aš jau eisiu.. ryt į mokyklą. ,-žiūrėdamas į ją pasakiau.

-Rimtai? Užjaučiu, man dar nereikės. ,-nusijuokė.

-haha. ,-pamėgdžiojau juoką.

-Na tai jau eini?

-Nu jo. Ate. ,-priėjau prie jos ir pakštelėjau į žanduką, vėl.

-Koks tu romantikas. ,-pasakė ji, išeinant man pro duris.

Nusijuokiau. Išsikvietęs taksi, parvažiavau namo.

Rytas. Trrrr... Sumautas žadintuvas... atsikėliau ir išlipau iš lovos. Išsivaliau dantis, apsimoviau džemperį ir džinsus. Nuėjęs į apačią radau pūkį gulintį ant sofos. Paglosčiau jį. Atsidariau šaldytuvą-tuščia. Pamiršęs telefoną, nuėjau į savo kambarį.

-8.10h. O šūdas! Vėluoju!

Greitai nubėgau laiptais žemyn, pasigriebiau švarką ir išbėgau, nes mokykla buvo tolokai.

Prie mokyklos buvau 8.30.

-nafik, neisiu į pirmą pam.

Nuėjęs į parduotuvę, esančią prie mokyklos nusipirkau kolos ir bandelę vieną, greitai suvalgiau. Išėjęs iš parduotuvės jau buvo lygiai 8.45. Nuėjau iki mokyklos ir tiesiai ėjau pas pavaduotoją.

-Labas rytas. ,-pasisveikinau.

-Labas rytas, tu naujokas? ,-paklausė pavaduotoja.

-Taip.

-Danielis Wilson? ,-pasiteiravo.

-Nu. ,-atsakiau, akimis apžvelgdamas jos kabinetą.

-Dabar tau bus Lietuvių, eik į pirmame aukšte esantį kabinetą. ,-Ji padavė pamokų tvarkaraštį ir nusišypsojo.

Šiemet aš Dešimtokas, nieko gero sunkiai mokytis, bent gerai, kad vis vien greitai baigsiu. Dabar yra Kovo 12. Nuėjau į Lietuvių kabinetą. Aš jutau kaip daugelis merginų ir vaikinų žiūrėjo į mane. Nuskambėjus skambučiui įėjau į klasę paskutinis ir atsisėdau prie kažkokios merginos.

-Labas ,-pasisveikinau, nusišypsodamas.

-Laabasss. ,-mikčiojo ji.

-tu mikčioji? ,-nusijuokiau.

-Ne! ,-užrėkė ji.

-Aišku, nusiramink. ,-juokiausi. –Beje, aš Danielis.

-Aš Skaistė.

Mokytoja įėjo į klasę. Pasidarė labai nuobodu, nužiūrinėjau Skaistę. Ji buvo su džinsai, rožiniais marškinėliais, jos plaukai lygus, blondiniški.

-Gal prisistatytum klasei Danieli? ,-pasiteiravo mokytoja, „rydama“ mane žvilgsniu.

-Žinoma. ,-Nuėjau prie lentos. –Aš esu Danielis Wilson‘as, atsikrausčiau į šį miestą gan neseniai.

-Ačiū Danieli, gali sėstis. ,-merginos mane „valgė“ žvilgsniu. Viena mergina žiūrėjo man tiesiai į akis, aš ją erzindamas taip pat. Mokytoja padavė lietuvių kalbos knygą ir prasidėjo vėl pamoka.

-Pagaliau skambutis. ,-Nuskambėjus skambučiui, pasakiau Skaistei.

-aha.

-Tai ką? Nedraugiška? ,-nusijuokiau.

-Taip.

-Geras.

-Nu.

-Kokia kita pamoka?

-Matematika.

-Kas mūsų auklėtoja?

-Matematikos mokytoja.

-Ačiū. ,-pasakiau ir nuėjau ieškodamas matematikos kabineto.

-Palydėti, paėmus už parankė? ,-tai buvo ta pati mergina iš mano klasės, kuri „valgė“ mane žvilgsniu.

-Tai žinoma. ,-nusišypsojau. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė iki matematikos kabineto.

-O, ačiū. ,-nusišypsojau.

-Prašom gražuoliuk. ,-na ir drąsumas..

Taip ir praėjo 5pamokos, nes pirmoje nebuvau. Nusirašęs visos savaitės tvarkaraštį ir pasiėmęs visų dalykų knygas, parėjau namo.

-Sveikas! Tu naujokas? ,-prie manęs priėjo kažkoks vaikinas.

-Na kaip matai.

-Kur gyveni?

-Ko čia klausi? ,-nusijuokiau.

-Aš einu ta pačia kryptimi, žaidi krepšinį? ,-teiravosi jis manęs. Jam buvo apie 16metų, rudais plaukais.

-Nu jo, kartais. O tu?

-Tai aišku. Aš Mantas, o tu?

-Danielis.

Taip prakalbėjom, kol jam nereikėjo pasukti į kitą gatvės pusę. Jis gyvena toje pačioje gatvėje kaip ir aš. Parėjęs namo išsitraukiau pagaliau telefoną. Gavau žinutę nuo tėčio ir Urtės.

„Mamai jau geriau, grįšiu vakare.“

Nu ir gerai.. Atidariau Urtės žinutę:

„Labas, mane jau paleido iš ligoninės! Gal nori susitikti akropolyje?“

Atrašiau jai:

„Žinoma, po 10minučių būsiu.“

Nusinešiau tašę į savo kambarį, pamaitinau pūkį ir išėjau iki akropolio. Jis nebuvo labai toli.

Gavau vėl žinutę nuo Urtės.

„Lauksiu prie maximos.“

Įėjęs į akropolį sutikau Mantą.

-Hey! Kur varai? ,-padavė ranką pasisveikinti.

-iki maximikės. ,-padaviau ir aš ranką.

Nuėjau iki maximos, ten jau sėdėjo ant suoliuko Urtė.

-Danieli! ,-sušuko Urtė ir pamojavo.

-Urte, labas! ,-priėjau prie jos ir pabučiavau.

-Tai kaip sekasi?

-Ai normaliai, o tau? Kaip koja?
-Normaliai. Gal rytoj eisiu į mokyklą, nes labai namie nuobodu. ,-nusijuokė.

-Kad aš tik galėčiau neiti į mokyklą. ,-nusijuokiau.

-Einame apsipirkti į „New York“ parduotuvę?

-Ar aš tau panašus į merginą? ,-nusijuokiau.

-būti sąžiningai?

-Taip.

-Tada tu mergina. ,-nusijuokėmė abu.

-na eime, eime. ,-nusijuokiau.

Nuėjome iki parduotuvės, Urtė „bėgo“ su ramentais prie rožinio megztinuko, kol ji matavosi ir rinkosi drabužius aš apsižiūrėjau sau drabužių. Į akį krito žali languoti marškinėliai. Kaina 35lt. Prie manęs priėjo Urtė.

-Na tai ką, apsipirksi, mergaite? ,-nusijuokė.

-Na, matyt. ,-nusišypsojau. Nužvelgiau jos ranką. ,-o tu kaip matau, jau išsirinkai?

-Aha. O tu? Varyk pasimatuoti, tau turėtu tikti. ,-nusišypsojo, paduodama marškinėlius.

-gerai, mama. ,-nusijuokiau.

Nuėjęs į kabiną, nusimoviau džemperį ir maikę. Netikėtai atsiskleidė užuolaida ir įkišo veidą Urtė.

-ūūū, sexius. ,-nusijuokė, nužiūrinėdama mane.

-Urte! ,-nusijuokiau ir įsitempiau ją į vidų. Aišku atsargiai, nes ji su ramentais. Aš pakėliau jai kaklą ir saldžiai pabučiavau.

-Už ką čia? ,-nusišypsojo Urtė.

-Nes tu per daug įžūli. ,-nusijuokiau ir apsimoviau marškinėlius. Man jie tikrai tiko.

-Na tai ką, einame susimokėti? ,-Paklausė Urtė.

-Ok. ,-nusišypsojau ir paėmiau jos išsirinktus rūbus.

Išėję iš parduotuvės nusipirkome ledų ir atsisėdome ant suoliuko. Man suskambo telefonas. Kaip jo nekenčiu!

-Nu?
-Kur tu? ,-kalbėjo tėtis, piktu balsu.

-Su drauge, kurią partenkė mama. ,-„sušnypščiau.“

-Aa. Ryt tau į mokyklą, eik namo.

Numečiau ragelį ir pasižiūrėjau į laikrodį, rimtai jau buvo 7valanda vakaro.

-Urte, atleisk, aš jau turiu eiti. ,-pasakiau jai.

-Kaip gaila.

-Susimatysim dar. ,-pakštelėjau jai į žandą.

Atsisveikinome ir išėjau iš akropolio. Aš pats neįsivaizduoju, kodėl aš ją bučiuoju, kodėl ji man atsako tuo pačiu.. Ji ne mano mergina, o tiesiog draugė. Kodėl aš taip darau? Prie manęs privažiavo mašina. Kaip ir maniau tai buvo Kostas.

-Pavežti?

-ačiū ne, netoli eiti.

-sėsk tik.

Įsėdau nenoromis į jo sušiktą mašiną. Teko sėstis į priekį, nes galinės sėdynės buvo užkrautos kažkokiomis dėžėmis.

-Kiek tau metų? ,-paklausė Kostas, vairuodamas.

-Koks skirtumas.

-Kur tave nuvežti?

Pasakiau jam adresą, bet ne savo, tik gretimo kaimyno.

-Tai pasakyk, kiek tau metų?

-o kodėl turėčiau sakyti? ,-žvelgiau į jį.

-nes aš tave jau ne pirmą kartą vežiuoju.

-Tai tavęs niekas ir neprašė. ,-jis mane nervina! –O tai kiek tau metų? ,-sumurmėjau.

-22. na va, dabar pasakyk savo. ,-nusišypsojo. Aš jo nemėgstu..

-16. Atrodai daug jaunesnis. Čia gali išleisti mane.

Išlipau iš mašinos ir padėkojau.

-Sėkmės, manau dar tave kada nors reikės pavežti. ,-jis nuvažiavo.

Nuėjau į savo namą, nes jis mane paleido prie kaimyno. Jis mane nervina! Lopas, kažkoks atsirado dar vienas, pats pasisiūlo pavežėti, o po to dar nusišneka..

Parėjęs namo, nedariau namų darbų, tiesiog atsiguliau ant lovos.

-Danieli, aš tave myliu. ,-Tai buvo Lukas, jis priėjo prie manęs ir pabučiavo.

-Aš tave taip pat, Lukai. ,-Kąą?! Kaip suprasti? Aš matau save? Ir po velnių, kaip aš tai galėčiau sakyti?

TRRR... Šį kartą ačiū žadintuvui. Nekenčiu tokių sapnu. Apsiprausiu, susidėjau į kuprinę knygas. Nulipau į apačią, pamaitinau pūkį ir pats pavalgiau kiaušinienės. Turbūt tėvas buvo padaręs.

Nuėjęs į savo kambarį, pradėjau ieškoti dienoraščio. Jo kaip ir praeitą sykį, niekur nebuvo. Greitai apsimovęs megztinį išdrožiau lauk. Kai išėjau iš namų buvo po 7.50. reikia paskubėti.

-Velnias! ,-pamiršau namie telefoną. Ai neisiu atgal.

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.

Ūh.. jau du kartus užblokavo šį įrašą. Atsibodo :D Trumpai sakant šis įrašas nevykęs. Taigi komentuojam.
Jei patiko ir norite tęsinio----> like

Nepatiko----------->dislike