Taigi sukūriau čia šiokia tokia istorija 

Patiko žalias , nepatiko raudonas 

1 DALIS

2009 metai

Kasdieniai reikalai, kasdieniai ritualai ir aš einu i mokykla. Pamokos- tikra nuobodybė! Norėčiau sutikti ta žmogų kuris sugalvojo mokykla ir pamokas, aš turėčiau ką jam pasakyti. Šiaip ne taip iškenčiau tas 7 pamokas ir skubu susitikti su Ieva. Ši diena mums abiems neeilinė, mūsų tikslas įsirašyti i būreli kurį lanko mano buvęs vaikinas Aurimas. Mūsų būrelio veikla nedomina, rupi tik jį lankantis vaikinai nes kiek žinau ten nėra nei vienos merginos  ir žinoma nepamirškime Aurimo. Na mūsų draugystė buvo tikrai labai graži, bet jis mane paliko todėl, kad aš labai mėgstu lankytis vakarėliuose. Tai lyg mano hobis .

Štai aš su Ieva stoviu prie niūraus pastato. Tiesa sakant mus baisu eiti į vidų bet sukaupėme visa trasa ir.....

-Labas merginos,- tarė gana jaunas ir simpatiškas vaikinas. –Ko šioms panelėms prireikė, kad jos apsilankė pas mus?

-Na... Mes norėtume lankyti jūsų būreli,- Kiek virpančiu balsu tarė Ieva.

-Taip mes norėtume lankyti jūsų būreli, be to mano draugas Aurimas kasė, kad pas jus trūksta merginu. O iš jo pasakojimu susidarė toks įspūdis, kad jus užsiimate gana įdomia veikla- kelionės, stovyklos ir visa kitai. Mus tai labai patinka!- Ryžtingai tariau aš ir išspaudžiau menka šypsenėlę.

-Žinoma panelės, jūs visos ir visada čia maloniai laukiamos. Eikite paskui duosiu anketas kurias užkildžiusios galėsite įsilieti į mūsų gretas.

Mes nusekėme paskui jį į dideli diplomais ir apdovanojimais išpuošta kabinetą.

-Atsiprašau koks aš nemandagus. Pirmiausia juk reikėjo prisistatyti. Aš būrelio vadovas Domantas Juknevičius, o kuo jūs vardu?- tarė jis ir žaviai nusišypsojo.

-Aš esu Mėja Vaitiekaitytė, o čia mano draugė Ieva Jurgelytė.

-Mėja aš norėjau pati prisistatyti šiam žaviam jaunuoliui.

-Ką pasakei?!- choru užrėkėme su vadovu.

-Atsiprašau aš nenorėjau to pasakyti,- ieva nuleido galva ir išrado. Įdomu kas jei čia užėjo. Pirma karta ji tai elgiasi prie nepažystamo jaunuolio.

-Na nieko tokio. Malonu išgirsti tokius žodžius iš visiškai nepažystamos panelės,- ir vėl nusišypsojo savo kerinčia šypsena.

Jau po 20 minučių mes traukiame parko link.

-Ieva tu tikra beprotė. Tu pirma karta taip elgiesi. Ar tik tas Domantas ar koks ten jo vardas tau nekrito į aki,- tariau ir nustačiau susirūpinusia veido išraiška.

-Baik juokus. Aš jį matau pirma karta, jis tik šiaip žavus vaikinas ir tiek,- tarė.

Aš nebūčiau aš jei nepažinočiau savo draugės. Aš vis dar stovėjau ir žiūrėjau i ja ta pačia susirūpinusia išraiška kai ji vos ne rėkdama man į veidą suspiegė:

-Taip! Taip! Taip! Jis toks gražus, tvirtai sudėtas, toks mandagus! O jo šypsena! Jis tobulas!

-Saulyte baik rėkti juk aplinkui pilna žmonių. Gerai man šiandien jau užtenka tavo marazmu, keliauju namo. Iki, myliu, bučiuoju, -ištariau ir net nelaukusi meilių žodeliu iš draugės patraukiau namu link.

Grįžau namo. Kaip visada iš tėvų pasipila klausimu lavina: Kaip sekėsi mokykloje? Kur buvau po pamoku? Kodėl tai vėlai grįžau namo?

Žinau jie manimi rūpinasi, bet kartais taip norėčiau dingti iš šių namų ir gyventi viena. Mane erzina jų nuolatiniai klausimai, tačiau nieko neatsakiusi patraukiau link virtuves. Pasidariau kelis sumuštinius ir užlipau i savo kambarį. Užkandau ir ėmiau ruošti namų darbus, baigiau ir prisėdau prie kompiuterio. Įsijungiau „SKYPE“ ir paskambinau Ievai. Ilgai šnekėjome, ji vis dar pasakojo kaip jei patiko tas vadovas. Nepastebėjau kaip praėjo 2 valandos pokalbio su drauge. Jau 22 valanda, laikas miegoti. Išjungiu kompiuteri, nupėdinu i vonia ir išsivalau dantis, nusirengiu ir įšoku pižama .Štai aš jau savo lovytėje. Labanakt ;*