-Robertai, šiandien penki kilometrai,- šyptelėjo ta pati mergina, su vis dar esančiais vandens lašeliais, bet greit vanduo pakeitė sūru prakaitą, kuris tekėjo lyg maži upeliai jos kūnų, jei bėgant kilometrus. Šiandien ji bėgo ypač mažai, bei ypač greitai. Ji skubėjo, pamatyti, vaikiną, kuris šiandien ją vežiojo. Ji buvo įžūli, todėl dabar net nežino šio vaikino vardo, bet gyliai širdija, kad ir kaip ji tai slepia, jis jei patinka. Nors ši ir nežino kaip tai įmanomą, nes jis matė vaikiną tik 10 minučių.

~*~

Nubėgus visus penkis kilometrus, mergina patraukė link dušo. Išėjus ji apsivilko drabužius kurie buvo maiše, balta trumpa, laisva suknelė, rudi bateliai ir megztukas. Prapūtus plaukus, plaukų džiovintūvų, susirinkus visus savo daiktus ji išėjo iš pastato. Lauke buvo tamsu, už tamsiu didelių medžiu galėjai matyti pagrindinio kelio šviečiančias lempas. Limuzinas vis dar stovėjo netoli pagrindinių durų, mergina lėtu žingsnių, su šypseną veide, ėjo link automobilio. Ji buvo laiminga, ji jautėsi kitaip, atsigavus. Pirmą kartą po visų skausmo metų, šia akimirka, ji pakilotą. Ji nežinojo, šio jausmo tikslių priežasčių, bet tai jai ir nerūpėjo, tol kol, ji jaučiasi gerai.

Tas pats vaikinas, išlipo iš automobilio, jis žvelgė į ją sumišęs, nes ji šypsojosi, ji tiesiog spinduliavo. Jos balta suknelė tvankstėsi nuo švelnaus pavasario vėjelio. Jis manė jog ji nuostabi, jis ryja ją akimis, bet jis tikėjo jog ši merginą net nežiūrėtu į tokį vaikiną kaip jis. Į paprastą vairuotoją. Atidaręs automobilio dureles merginai, laukė jos. Ji jam patiko, ne kaip vienos nakties mergina. Jis norėjo su ja eiti į restoranus, o ne tik su ja ''glamžytis'' ant sofos. Jis norėjo, ja išklausyti ir būti suprastas. Bet ji aiškiai pasakė jog jis per prastas. Jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Veždamas mergina, namo jis svajojo apie pokalbi, be žeminimų, šalto, abejingo jos balso tono, bet tai tik svajonė, jo mintyse. Bet tuo metu, ji žiūrėjo, per langą į nieką. Jos mintyse buvo, jis. Kaip jai reikia pradėti normalų pokalbį ? Be įžeidinėjimų, malonų ? Abu paskendę mintyse galvodami apie tą patį, jie privažiavo jos namus. Ši kartą ji norėjo su juo pabūti. Jis ją traukė lyg magnetas. Tik ji nesuprato kodėl. Vaikinas atidarė merginai automobilio duris, stovėjo prie durelių ir laukė. Laukė turbūt neįmanomo, kad ji pasakys jam ką nors mielo, arba net draugiško būtu vaikinui pakakę. Išlipusi iš automobilio mergina buvo taip arti jo, kad galėjo užuosti jo saldžiu kvepalų kvapą. Matyti paprasto, vaikino veidą, kuris turėjo ypatingas, mėlynas akis. Mergina negalėjo susivaldyti, atsispirti jam, todėl lėtai artinosi prie jo veido. Bet šis vaikinas neatsiliko, švelniai mergina apkabino per liemenį. Jų lupos susilietė. Jiems tai atrodė įspūdinga, bet tada mergina pradėjo jausti kažko neįprasto, neapsakomo, bei matyti. Tai buvo vaizdai, labai keisti vaizdai. Ji to nesuprato, taip dar nebuvo nutikę. Todėl ji greit atsitraukė nuo vaikino.

-Aš atsiprašau, taip neturėjo nutikti,- persigandus merginą tai tarusi nubėgo į namus. Vos kritusi į lovą jai pradėjo riedėti sūrios ašaros. Per tiek laiko, visko manyje daug susikaupė. Bet pati kalta. Kai kas nors užsimina apie tai aš tiesiog tai ignoruoju, nukreipiu temą arba pasakau jog apie tai nenoriu kalbėti. Dabar pati kenčiu. Šiandien vėl viską keisiu, negaliu taip gyventi. Paskambinsiu Amelijai, paprašysiu, kad ji atvažiuotu pas mane. Nors tiesa sakant jau seniai įpratau būti viena namuose, nes tai būna gan dažnai. O teisybę sakant man net labiau patinka būti vienai, niekas neuždavinėję kvailu klausimu, galiu visa naktį praleisti lauke. Man nepatinka, meluoti Amelijai bet šį kartą kitaip negaliu, ne man prisipažinti jog noriu viska išsipasakoti, gal veliau pat tiesiog pritrūks drąsos, ir aš to nepadarysiu ? Reikės pasakyti jog bijau būti viena. Kol ji atvyko surinkau įvairiausiu užkandžių ir sunešiau juos visus i savo kambarį ant stiklinio kosmetinio stalelio.

Jai atvykus mes sėdėjome ant mano lovos ir gėrėme karšta šokoladą, kai ji pradėjo verkti nesupratau kas yra negerai, aš gi nieko tokio nepasakiau ar nepadariau?

-Emi? Man sunku labai, sunku. Mes drauges jau daugeli, metu bet po visu nelaimiu, tu pasikeitei. Tu nesipasakoji, nebendrauji taip atvirai. Visada viska slepi. Aš matau, kad tau sunku, bet matyti tave kenčiančia man taip pat labai sunku, prašau suprask mane,- mergina sėdėjo nuleidusi galvą, o kad ji verkia galėjau pamatyti ne tik krentančias ašaras, bet ji net kalbėjo pasikūkčiodama. Tada pradėjau verkti ir aš. Man buvo skaudu matyti ja tokia, dabar suprantu jos skausmą. Man buvo sunku, kalbėti apie sunkumus, bet šiuo metu negalėjau tylėti.

-Mano abi proseneles mirė, viena iš jų sudegė, kita mirė nuo vėžio. Jau kelios musu šeimos pirmas vaikas miršta nuo vėžio. Kadangi aš pirma mano mamos vaikas, taigi man gresia toks pat likimas. Tai kartojasi iš kartos į kartą, tai neįmanoma sustabdyti, su vėžiu kovoti beprasmišką. Net mano keletai pusbroliu jis jau pasireiškė, tik ne man. Bet laiko dar yra. Mano tėtis išdavė mama, aš ant jo pykstu, labai. Jis bando išpirkti savo kaltę brangioms dovanom,- nebetramdydama ašarų kalbėjau. Ji nieko nelaukus mane apkabino, mes verkėme ilgai, o savo pasakojimo dar nebaigiau, bei ir taip daug ką nuslėpiau, bent jau geriau nei tylėti.

~*~

Štai ir vėl privažiuoja limuzinas. Stebėjau vaikina pro langą ir šypsojausi kaip beprote. Bet vis dar nesuprantu iš kur tie keisti vaizdai. Vaikai mergaite ir berniukas kokiu septynerių gal aštuonerių metukų. Laiko vienas kita už rankutės, statydami smėlio pili. Aplink pievos, ir daug supynių ta vieta man labai matyta, tik nežinau kur. Gal tai koks ženklas ? Bet, kad ir kaip gaila, nepažįstu nei šios mergaites nei berniuko, o ir vietos nepamenu. Mano drauge neleido man grožėtis vaizdu, ir skendėti prisiminimuose. Liepė griebti jauti už ragu. Bet aš bijau, gal jis nori su manimi tik pažaisti, o gal tai dėl pinigų ? Kad ir kaip gaila nėra laiko svajoti, šiandien pirma egzaminų diena. Manes laukia velniškai sunkus penkiolika egzaminų, nors tiek gerai, kad jie paruošiamieji. Geriausia turbūt tai, kad egzaminai susideda iš projekto ir teorijos. Tik kalbom, kalbėjimas ir rašymas. Todėl visą mėnesi, turėsiu atsisveikinti su draugais, plaukiojimu, nematysiu nieko išskyrus, knygas ir užrašus.

Tai praėjo mėnuo, egzaminai bėgo greitai, kaip ir perskaitytos knygos, paryškintos datos, pastraipos. Po paskutinio egzamino praėjo penkios dienos. Gavom šiek tiek poilsio prieš išleistuvių vakarą. Kiek vieną dieną, nieko neveikiau neatsakinėjau į skambučius, buvau per daug pavargusi. Draugai nuo Ketvirtadienio šventė paskutini, egzaminą, bet aš neturėjau noro. Savo klasiokus matau gan retai, bet poryt atsisveikinsiu su jais trim mėnesiams. Gaila, su jais susitinku su jais tik per tikybą ir kompiuterių technologijas, nes toliau visas pamokas renkamės patys, kaip ir jų lygius. Ne visi mokosi aukštajame lygyje, nes jis dvigubai sunkesnis, primena antrąjį koledžo kursą, sako kiti. Mano nelaimei, mėgstu kalbas, pildydama formą įstoti į šia mokykla, parašiau jog mokų Norvegų, Rusų, Anglų, bei esu Lietuvė, jis ne tik priėmė manę į mokyklą, bet ir visos pamokos buvo aukštuoju lygių. Direktorius ilgai mane tardė, ar tikrai mokų šias kalbas, jam tai buvo neįtikėtina, nes tada man buvo tik dvylika metu. Kai tik prisidirbtų, jis man kartoja ''tu esi labai gabi, nešvaistyk šios dovanos veltui, ne kiekvienas turi tokia dovaną kaip tu''. Po keturių metų aš vis dar nesuprantu kokia ta dovana, sunkus mokymasis, knygų ''griaužimas'' ? Jeigu, tai ta tariama dovana, mes turime ją visi iki vieno. Tiek to ta mokyklą, poryt dvyliktokų išleistuvės, o aš net neturiu ką apsivilkti. Neturiu noro, eiti pirkti prašmatnios suknelės, jos man visos negražios, dar neradau nei vienos kuri tiktu. O apie batelius ar aksesuarus, neturiu net noro galvoti. Visos merginos jau išsirinko, savo svajonių sukneles, vaikinai prabangius smokingus, o aš ? Nieko visiškai nieko, mačiau galybę nuostabių suknelių, bet nei su vieną neįsivaizdavau savęs. Tėčio įsunui leisiu išrinkti man vieną iš senesnių suknelių. Kiek aš žinau, jo tėvai mirę, tai man sakė jau seniai, bet kartu jie gyvena tik kelelius metus. Jam nepatinka apie tai šnekėti, todėl nežinau tiesos. Mes kartu lankome mokyklą, labai gerai sutariame ir leidžiame laiką. Merginos labai pavydi, nes daugelis mokyklos mokinių mano jog mes pora. Aš ne tikių meilę, tai tik laikinas susižavėjimas, o jis ieško tos vienintelės, manau, kad tai labai romantiška, ta vienintelė, su kuria nori praleisti visą likusį gyvenamą. Dabar jis Anglijoje, atostogauja, išvyko po paskutinio egzamino. Jis grįš tik rytoj. Lygiai savaitę,šimta šešias dešimt devynias valandas busiu nemačiusi jo, begalio pasiilgau savo geriausio draugo, vyresnėlio brolio. Pagarsinus muziką, nuėjau į jau pilna vandens ir pūtų garuojančia vonia. Panardinusi kūną į verdanti vandenį, bandžiau išvyti mintis. Bet mano galvoje, nesisuko taip daug minčių apie sukneles, ateinančiu metų karalienes nominacija. Turėjau daug šansu ja tapti, galbūt net ir daugiausia tarp visu vienuoliktoku. Bet tai lieką spręsti dvyliktokams, niekam kitam kas karaliaus kitais metais. Mes tik vienuoliktokai, bet ruošiamės egzaminams tarsi jie būtu jau šiais metais. Mokykla nori jog mes gautumėm geriausius pažymius kitais metais. Visi mokytojai mums kartoja ''pažymi kurį gausite dabar, nulems jūsų pažymi tikruose egzaminuose, nes daugelis jūsų nepajudins nė piršto pasytaisyti'', tai tikra tiesą, bet nereikia to kalti kiekvieną dieną, mokiniams tai nerūpi. Bet aš būsiu patenkinta savo pažymiais aš tuo įsitikinus.

~*~

Skambutis į duris, nubėgus prie jų, nors tiksliai nežinodama bet tikėdama, kad ten jis. Vos atidarius duris šokau žmogui į glėbi, tikėjau visa širdimi, kad ten jis. Stipriai spaudžiau jį savo glėbyje, nenorėjau paleisti.

-Tu manę nori pasmaugti taip,- juokdamasis tarė jis

-Tikrai ne, bet tavęs pasiilgau nežmoniškai,- atleisdama rankas ir pakeldama galva į viršų tariau. Pamačiau šviesius plaukus švelniai uždengenčius akis, bet jo žydros akys vis dar matėsi ir spinduliavo, kaip kristąliukai.

-Bet tu ir esi nežmoniška,- jau rimčiau kalbėjo.

-Nežmoniška ? Tikrai,- pakėlusi kairįjį antaki kalbėjau.

-Vėliau apie tai pakalbėsim o dabar, tėtis tau prašė kai ką perduoti,- guodžianti šypsena matėsi jo veide, bet akys buvo rimtos ir budrios, tik nesuprantu kodėl jos budrios kas ne taip ?

-Kas šį karta, gal koks deimantų vėrinys,- ironiškai kalbėjau, nors žinojau jog tai įmanoma, bet ne šiandien ir ne dabar.

-Dovana automobilyje,- jis nusuko savo veidą ir pirštu parodė į naujutėlį tamsiai mėlyna automobilį.

-Iš kur jis? Nejaugi tai ta dovana ir mano nuojauta manę nuvylė pirmą kartą ?- jau atsigavusi, po lengvo streso kalbėjau.

- Automobilis mano, eikš parodysiu o gal ir pavėžinsiu,- parodęs liežuvi, išėjo žydraakis automobilio link. sekiau paskui jį. Nuo galinės sėdynės jis paėmė didelę baltą dėžę. Ant jos aiškiai matėsi juodos raidės suformatuojančios Prancūziška žodi ''Dior''.

-Juk žinai, kad suknelės nesivilksiu,- rimtai kalbėjau. Bet jis nekreipė į tai dėmesio padavęs man dėžę.

-Savo septynioliktui gimtadieniui gausi rožini ''Porshe'', nes tėtis žino, kad vairuotojo teises jau turi, tik jos įsigalios nuo tavo gimtadienio,- ramiai kalbėjo šis.

-Taip, bet aš turiu limuziną su asmeniniu vairuotoju, ta žinojai ?- su šiokia tokia šypseną kalbėjau.

-Žinoma, tai buvo man mintis,- nusijuokė šis, aš kartų su juo.

-Pasivažynėkimę,- tarusi tai nulėkiau atsisėsti į automobili ir mes nurūkome kelių.

Give sorrow words,the grief that does not speak,

Whispers the o'er-frought heart, and bids it break.

Nuoširdžiai jūsų Emm.