21.06.2012
28, Roscrea, Iirimaa
Atsiprašau, kad taip ilgai nekėliau. Bet tikiuosi suprantat, kai susitinki su žmogumi kurio nematei keletą metų. Bendravimas internetų ar telefonų tikrai nepryligsta tam jausmui kai gali matyti žmogų, tas bligsinčiais akis girdėti neiškraipyta balsą, juoką. Todėl kiekviena buvimo kartų minutė svarbi. O kur dar namų ruoša ? Kad ir vasara nelabai yra laiko, bet stengsiuosi kelti dažniau ir pabaigti šį kurinuką per vasara. Malanaus kaitymo, tikiuosi patiko, o veiksmo bus sekančiose dalyse, daug kas atsiskleis.
Veidrodyje mačiau vidutinio ūgio mergina. Tamsios ilgos jos garbanos buvo sukeltos į netvarkingą kuodą, kelios garbanos buvo paleistos, tamsūs plaukai išryškino jos smulkų veidą. Maža riesta nosis, gan siauros akys, pasislėpusios tarp tankių blakstienų. Merginos akys buvo paryškintos juodų pieštuku, dabar akys atrodė gyvesnės, ryškesnės. Jos siauros putlios lūpos buvo padažytos šviesia ruda spalva, o jos tamsi odą jas išryškino. Mergina ilgai stovėjo prie veidrodžio tyrinėdama savo veidą, bet galiausiai jos žvilgsnis pradėjo kristi suknelės link. Smulkios violetinės petnešėles susijungia su įvairaus didžių, formų metaliukais dengiančius krutinę ir smulkiai išsidėsčiusius liemens link. Nuo liemens suknelė laisvai krentą ant žemės. Violetinė merginos mėgstamiausia spalva nuo vaikystės. Panelė lėtai kvėpuodama, mėgindama surasti tinkamiausia išeiti atsiriamdama į šalta veidrodį. Beldimas į duris tai ženklas, kad jau laikas. Jai iškvėpus didelį gurkšnį oro ir atsidusi, ji sugrįžta į ši pasauli, o ne kur nėra viskas gerai, ji ne su šeima, vaikystėje. Apsiavė šalia lovos stovėjusius batelius ir patraukė durų link. Atvėrus duris, mergina pamatė tris milžiniškas šypsenas, šešias akis. Merginai šiuo metu iki pilnos taurės laimės trūko keturių žmonių. Bet nei vienas iš jų negali čia būti. Kažkurie geriasniame pasaulyje be smurto, ten kur viskas paprasta ir miela. Mergina tikėjo paskutiniu teismų, kad mūsų sielos keliauja į dangų arba į pragarą. Vieno iš žmonių ji pati neprisileido, ji tik dabar supranta savo klaidą, ji supranta kaip ji pasiilgo - jo apkabinimu, jo visų keisčiausių mielybinių vardų, tai jos klaida, bet dar ne vėlu, dar ne. Kol jos brolis ir mama žarstė komplimentųs, Laurynas paėmė jos ranką apsuko ratu, priglaudęs savo raudonas lūpas jai prie rankos ir pabučiavo.- Mademoiselle, ar ši nuostabu vakarą būsite mano palydove ?- Laurynas prabilo, senovišku Anglu akcentu, jis žino kaip tai ja žavi.- Su vieną sąlyga, prince ant juodo žirgo,- prabilo Emilija tokiu pačiu akcentu ir paslaptiniai šypsojosi tikėdamasi, kad jis sutiks. Ji atsimena kaip tėtis mokė, ją šitaip kalbėti, nes kai ji buvo maža ji svajojo gyventi, taip kaip žmonės senovėje.-Kokia ta sąlyga ?- žvelgdamas į mergina tarė vaikinas. Šis žvilgsnis buvo kitoks, jis žinojo šia sąlyga tik nenorėjo gadinti vakaro dar neprasidėjus, jis jos maldavo žvilgsnių, kad ji tai paliktu ramybėje nors dabar, dar laiko yra, dar šiek tiek.-Pakalbėsime vėliau, automobilis jau čia,- vaikino burtai pavyko. Bet dabar mergina skleidžia savuosius. Ji jam žvelgė tiesiai į akis, kas jam tikrai nepatinka. Akis sielos veidrodis, bet kad ir kaip būtu nevisi turime geras ir nuoširdžias sielas. Vienos būna juodos iš prigimties kitų dėl nesveiko proto. Bet šiam pasaulyje yra ir gerų sielų aš tikiu, taip kaip ir Emilija. Bet ji žino ji nėra šventutė, o kas bus ateiti jos gyvenime, ji to nežino, bet kas žino ? Niekas jo nepažįsta, nėra matęs jo tikrojo veido, pavidalo.-Nejaugi manai su kostiumų eisiu pėsčiomis,- Laurynas stengėsi ignoruoti Emilijos žvilgsni, jis džiaugėsi tik tuo, kad ji juo pasitiki ir nieko neįmatys jo akyse.- Su tavimi garantuotas niekada nebūsi,- mergina vis stebėjo jo akys, jo veidą, ji matė kaip jis nervinasi nuo jos žvilgsnio. Jai tai darėsi juokinga nes ji nesupranta ką ji turi pamatyti žydrose akyse.-Niekada nesakyk niekada, geriau eikime,- nors taip jis atsikratė merginos žvilgsnio ir jam palengvėjo, dar šiek tiek, dar šiek tiek skambėjo žodžiai vaikino galvoje.Užsakytu limuzinu, jie važiavo neilgai, net nepakankamai ilgai viskam apmąstyti. Abu tylėjo, abu mastė. Atsidarius limuzino durelėms Emilijai lipant iš limuzino fotografai pradėjo fotografuoti. ''Papratsiai'' štai ką abu pamąstė, tai tik sukėlė dar didesnes šypsenas. Kol jie ėjo raudonų kilimų į ''Liubadži Viešbuti'' fotografai vis fotografavo. Net įėję į viešbuti, pirmą kartą Laurynas nepaleido Emilijos iš savo glėbio, jis žinojo kas gali nutikti. Jis buvo su ja kai ji šnekėjosi su draugėmis nepaleido jos nei minutei. Ilgai netrukus jis pakvietė ja šokti, jie šoko ilgai, atsipalaidavę, bet Emilija nežinojo kas jos laukė. Kol jie šoko ir juokėsi ant scenos užlipo praplikęs, penkiasdešimt metų siekiantis vyras. Jis paprašė visų tylos, bet tai buvo neįmanoma nes visos merginos svajojo dabar lipti ant scenos, bet Emilijai tai nerūpėjo. Tai buvo tik kvailas pažadas sau, nes ji nenorėjo būti daugiau įskaudinta ji norėjo ramybės, meilės o ne skausmo smaugiančio jos kiekvieną gyvenimo minutę.-Dabar susikaupk, mes lipsime ant scenos ir tu nepargriūsi,- Laurynas tyliai pašnabždėjo Emilijai į ausi, vos tramdydamas juoką. Mergina tik švelniai trinktelėjo jam iš alkūnės į šonkaulius, vaikinas susiraukė nes tai nebuvo toks švelnus smūgis kokio ji tikėjosi, nes ji dar nieko nežino save ir apie jį.-Aš nesu tokia populiari, kad būčiau mokyklos karalienę,- mergina tyliai šnibždėjo ir toliau skraidė padebesiais, lygino tikrovę ir svajones. Šį kartą ją pabudino šūksmai ir plojimai, ji nesuprato kas vyksta, nes visi stebėjo ją. Laurynas tempė merginą per minią, jie lėtai lipo laiptais ir tik tada mergina suprato, kad ji bus karalienė, bet iš kur Laurynas tai žinojo ? Gal tai tik įsitikinimas, o gal sutapimas ar kažkas kitas ? Kol juos abu karūnavo, mergina jautėsi kaip maža mergaitė kurios svajonė išsipildė tapti princese. Ji žvelgė į visus žmones ir tryško laime, nesuvaidinta laime. Ji žinojo, kad dabar ji prarado draugę ir įgavo atkaklia piešę, ji jai nedovanos tik ne dabar, kai iš jos atėmė tai ko ji troško. Bet dabar tai jai nerūpėjo jie toliau linksminosi bet atėjus pirmai valandai vaikinas nusprendė laikas atskleisti visas kortas. Jie išėjo į lauką laukti limuzino. Laurynas nebetvėrė savam kaily, kaip norėjo jai viską papasakoti, bet jis neturėjo tam tinkamų žodžių, nežinojo kaip tai paaiškinti, bet jis nenorėjo jos prarasti, todėl privalo tai padaryti.
Draugai mums parodo,
ką mes galime,
o priešai ką privalome.
Nuoširdžiai jūsų
Emm
7 vaatamisi
Kommentaare veel ei ole.
Lisa kommentaar, ole esimene!