Mane gąsdina tai, kaip vis dar keičiuosi. Jausmas keistokas. Lyg kažkas būtų mano asmenybę perskėlęs pusiau. Lyg paslapčia bėgu nuo paskutinės savo versijos į dar nykesnes gūdumas.Tyliai jauti kaip tavo senosios mintys ir seniai užmiršti norai atsiskiria nuo tavęs ir palieka bėjėgį, o gal tebežydintį kūną ramybėje. Mano jausmai uždaro mane į vienutę, kurioje nėra galimybių jausti tikrovę taip kaip derėtų, taip kaip visi kiti. Šaltis ir įtampa iš streso formos perbėga į stiprų galvos skausmą, taip ir mano noras kažką mylėti stipriai ir nepaliaujamai virto noru būti tiesiog mylimai, geidžiamai. Kas pasikeitė? Galbūt netikėtai kažkokį laukimą ir išgyvenimo jausmą pakeitė baimė? Ir tada, po visų baimės ir panikos priepuolių imu suprasti, kad dabar daugelis dalykų nebėra tokie svarbūs kokie buvo ankščiau. Jų nebėra. Minutės ištrūko iš laikrodžio ir virto ilgais mėnesiais. Ar įmanoma taip save paleisti, taip atitrūkti nuo savęs, kad nebežinai ir kur beeiti, kur ieškoti tos tikrumos? Ir kaip būti tikram, kad jau ta tikruma jau tave aplankė?

Aš nesu įsikibusi į laiką ar dabartį, o ne. Aš esu čia, šildausi jo glėbiu ir žinau, kad nieko į tai gyvenime daugiau nekeisčiau. Bet kartu aš randu save ten, kur paprastai ribos peržengiamos ir giliausiuose minčių šešėliuose nutrinamos visai, tarsi jų nė nebūtų. Randu save atokiai gulinčią šalia visų tų pabaisų, kurias taip įtaigiai smagu paversti pasakų herojais, kad leistis į žaidimus su jais. Vaikštau tuneliais galvoje ir imu pastebėti dar daugiau minų ant kurių galėjau neužminti, bet užmyniau ir kažkokia man nežinomą būseną, regis išskaidytą smalsumą, nuspalvino vėl kitu koloritu. Aš esu čia, bet gyvenu ir praeityje, tam, kad iš jos semčiausi tiesas, kurių anksčiau nepastebėjau. Esu čia ir kartu nesu čia. Nuolat grįžtu.

Į savo gyvenimą grįžtu ne vieną. Čia nuolat sugrįžta vaiduokliai. Žmonės su kuriais nežinai kodėl, bet linija nutrūko, pasitraukė. Pasirodo jei jau žmogus neišsako visko iki galo, didelė tikimybė, kad kažkada teks ir vėl susidurti. Ar gyvenime būna neužbaigtų reikalų? Būna, bet dažniausiai juos visus kažkas stengiasi užbaigti. Arba užgniaužti. Kaip stiprų pyktį.

Visi mes blaškomės. Tarp to ką žinome ir to ko žinoti nenorime. Bet tenka. Išgirsti tiek daug, net pats nelabai supranti ką, o vėliau sapnuoji košmarus, ir taip nė nenujausdamas kiek žmonių iš tikrųjų tau padeda augti. Keistis. Keisti save, savo požiūrį, visą gyvenimą. Praeina vienas ruduo po kito ir vis dar jautiesi nostalgiškai kai išgirsti grįžtantį, pralekiantį traukinį.

Nežinau kam visa tai. Ieškau tvirtybės savyje. Stoviu tarp čia ir ten. Būna šaltis krečia. Baimė nebe tokia gili. Ilgesys vis dar nukenčia, kaip vaikas, kurio pirštus prispaudė durimis. Vienas didelis auch, ir paraudęs veidas. Ilgesys kažkam iš tolumos, kažkam iš žmonių, pažinotų, nepažinotų, gal net nematytų. Tvirtybės reikia. Reikia, kad nenorėčiau užstrigti ten iš kur negrįžtama.