Šiandien susimąsčiau kaip viskas pasikeitė laikui bėgant. Kaip pasikeičiau aš. Visada kovojau už gyvenimą, net jau būdama mamos pilvuke, kovojau už GYVENIMĄ. Visada buvau stipri. Buvau pasiutus, kaip dauguma vaikų. Buvau linksma ir gera visiems aplinkiniams. Pasaulis atrodė toks gražus. Turėjau daug draugų, bet dauguma buvo berniukai, nežinau kodėl, bet tikriausiai dėl to, kad su jais man būdavo linksma ir smagu. Turėjau tik vieną draugę, mes su ja lankėme kartu darželį, deja, mokykloje mes patekome į skirtingas klases ir mūsų bendravimas nutrūko.Būtent kai pradėjau lankyti mokyklą visos nelaimės ir prasidėjo. Kai buvau pirmokė, Kovo 1 dieną mirė mano tėtis. Buvo labai sunku, nes tėtį labai mylėjau. Mes turime daug panašumų, gryna tėčio kopija: tas pats zodiako ženklas, tos pačios spalvos akys, tokios pačios spalvos plaukai, tos pačios lūpos ir elgesys toks pat. Kai mirė tėtis labai daug laiko praleisdavau viena. O juk buvau dar vaikas. Tai mane labai paveikė. Daug liūdėdavau būdama namie. Vėliau stengdavausi kol mama gryš iš darbo nebūti namie, eidavau į miestą su draugėm, arba pas močiutę. Dėl to nemėgstu vienatvės. Laikui bėgant atsirado patėvis, aš su juo nesutariu. Iki pat dabar. Dingo ta linksma mergaitė. Tapau liūdna. Viskuo nepatenkinta, irzli. 2011m. Per mamos gimtadienį, vakare susitikau su vaikinu, su juo bendravau daug laiko internetu, jis netoli gyvena, visada pasisveikindavo kai eidavau pro šalį. Taip ir pradėjome susitikinėti savaitgaliais, nes jis mokinosi Kaune ir gryždavo namo tik savaitgaliais. Vėl tapau linksma. Man labai patiko kartu praleistas laikas. Net nepajutau kaip pradėjau jam kažką jausti. Dievinau jo apkabinimus. Bet mums buvo nelemta būti kartu... Tada prasidėjo vėl viskas iš naujo, liūdesys, ašaros... Laikas vis bėgo, o aš liūdėjau, negalėjau jo niekaip pamiršti. 2012m. Sausio 9d. Prasidėjo nauja pradžia. Susitikau su Dovydu. Jis kažkuo mane traukė. Pradėjom susitikinėt. Draugauti. Pamečiau dėl jo galvą. Jis tapo brangiausiu žmogum. Tik su juo jausdavausi taip ypatingai, net nemoku apibūdinti.. Buvau tokia laiminga. Tai buvo tikra, nesuvaidinti jausmai. Tikėjau, kad būsime ateityje kartu. Tiek daug svajodavau. Nenorėjau jo niekada prarasti. Bet jo tėvai buvo prieš mūsų draugystę. Mes išsiskyrėm. Palūžau. Nesinori nieko valgyti. Nesinori nieko daryti. Tik vien mintys apie jį, apie mylimąjį. Noriu būti šalia jo, noriu jausti jį. Matyti jo nuostabias akis. Noriu jausti jo širdies plakimą. Nes tai gražiausia muzika mano ausims. Negaliu jo išmesti iš galvos. Gal ir nenoriu. Noriu, kad būtume kartu. Kaip ir buvome. Tiek nuostabių akimirkų praleistų su juo. Man reikia jo. Kentėsiu, iškesiu skausmą, bet mes dar susitiksim, aš žinau. Tai dar ne pabaiga. Aš neleisiu, kad tai būtų pabaiga.

Tavo mažė.

Meeldib! 5