Pasiilgau tų dienų, kai buvau laiminga, kai nežinojau kas yra liūdesys, kas yra pyktis, bet kai puikiai žinodavau ką reiškia ilgesys, kai kiekvieną dieną laukdavau kada gryš tėvai namo, kai tėtis griždavo namo ir ištiesdamo rankas ir aš bėgdavau tiesiai jam į glėbį ir stipriai stipriai apkabindavau... Kai turėjau daug gerų draugų su kuriais galėdavau žaisti per dienų dienas...Kai turėjau begalo mylinčią močiutę, kuri pildydavo mano norus, ir nebardavo kai verkiantis pusbroliukas bėgdavo jai skųstis, kad aš jam kąnors padariau Tada nemaniau, kad viskas taip pasikeis... Kad nebeapkabinsiu tėčio, kad nematysiu jo žalių akių, nepajausiu jo šilumos, kad nebeteksiu nei Tėvelio, nei močiutės... Kad tikrus draugus, kuriais galiu pasitikėti galėsiu suskaičiuoti ant rankų pirštų... Viskas sugriuvo taip greitai...

Kai buvau maža, buvau išdykusi, bet gera, o dabar esu bloga, nebemoku būti gera... Nepakenčiu kai kasnors man aiškina ką turiu daryti... Nekenčiu kad visi iš manęs kažko tikisi - juk žmonės keičiasi, laikas, skausmas, ilgesys, skausmas, nusivylimas, pakeitė mane. Turiu būti gera ir t.t. bet ar kamnors rūpi, ar aš noriu dėti pastangas, aš nenoriu gyventi nuobodžiai. Nes visi aplinkiniai taip gyvena... Aš tik noriu, kad dauguma atstotų, bet būtų žmogus, kuriam būčiau reikalinga kaip oras, kad jis negalėtų užmigti man nepaskambinęs ir nepasakęs " labanakt", o ryte tik pabudęs paskambintų ir pasakytų " labas rytas, linkiu tau geros dienos, ir žiūrėk, kad nedingtų šypsena iš tavo veido" ir jei dar miegodama piktai atsiliepsiu ir apšauksiu pasakytų " tau negalima pykti, nusiramink, ir pažvelk pro langą, koks gražus rytas. " :) Ir noriu, kad manimi rūpintūsi, ir jei man kasnors atsitiktų, jis nerimautų ir pergyventų....

Juk kiekvienas mylintis žmogus tai pasakytų, žmogui, kurį myli. :)

Meeldib! 3