Šaltinis (http://data.whicdn.com/images/75443159/large.jpg)

Labiausiai pasiilgstu tavo žinučių, kaip tu stengdavaisi padaryti man įspūdį, kaip stengdavaisi rasti bendrą kalbą, kaip stengdavaisi man įtikti, kaip stengdavaisi, kad mūsų bendravimas nenutrūktų, pasiilgstu tavęs tokio, koks buvai pradžioje..

Bet visi mes prieinam lemiamą tašką, viskas pasikeitė, mes tapom abejingi, pilis kurias statėm, svajonės, viskas pradėjo byrėti, mes paslydom, viską paleidom vėjais, apie nieką nesusimastydami, lyg niekas niekada nebūtų rūpėję..

Kažkas nutrūko mumyse, liko tik kelios žinutės per mėnesį ir vienas nelemtas skambutis, liko tik tylą, kuri spengė ausyse, gyvenom karts nuo karto prisimindami apie vienas kitą, ir vis ieškojom būdų kaip priminti vienas kitam apie save..

Buvau tą kuri žengė pirmą žingsnį ir turbūt tą, kuri vis dar kažką jaučia žmogui kuris jau ne vieną kartą spjovė į ją, perlipau principus, parašiau, po beveik mėnesio laiko tylos,sujaukdama tiek jo, tiek savo mintis.. Nežinojau kokia viso to prasmė, bet tikėjau, kad tas žmogus manęs galutinai nepamiršo, gal ir klydau, bet tai jau nėra taip svarbu..

Mes elgemes taip lyg egzistuotu antrą progą, ji egzistuoja, tiesiog kai kuriems žmonėms jos neduoda likimas vien dėl to nes ji nieko nepakeistu, jis nebuvo mano žmogus, jis buvo mano pamoka, mano rankos nusvirusios, jos nebeturi jėgų kovoti, aš paleidau jį, prisiminimai tapo pernelyg dulkėti, viskas tapo nebesvarbu...

O ir nebeskauda taip žvėriškai, kartais atrodo,kad nieko nebejaučiu, kartais atrodo,kad visą tai buvo tik sapnas. Išeinat jam pirmąjį kartą skaudėjo žvėriškai, antra kartą palydėsiu jį su šypseną veide ir palinkėsiu sėkmės..

Kartais gerai parašyti žmogui ir trumpam grįžti į praeitį tam,kad suprastum jog nebebus taip kaip buvo, jog suprastum,kad tu puikiai tvarkaisi ir be jo, reikia patikėti, kad jis nebuvo ir nėra tavo žmogus, reikia paleisti, reikia judėti į priekį, nepaisant visko.. Reikia tikėti.*