Žinau, kad ateis dieną kai tu prisiminsi mane.. Visai nesvarbu ,kad aš tuomet būsiu už tūkstančio kilometrų ir tu manęs būsi nematęs ilgą laiką. Tai neturi reikšmės. Prisiminimų ištrinti neįmanomą. Tu nors mintimis norėsi sugrįžti į tą laiką kai buvome tik dviese. Kai nerūpėjo nei koks dabar paros metas, nei kur mes esame.. Nes paprasčiausiai mes turėjome vienas kitą ir mums to užteko. Man patikdavo padėti tau galvą ant peties.. Patikdavo kai jausdavau tavo žvilgsnį.. Patikdavo.. Nes tai buvai TU, toks paprastas, mielas širdžiai. Prie kurio galėdavau jaustis savimi o tai ir yra svarbiausią.

Nenoriu tikėti, kad mūsų pasaka gali baigtis. Tiek daug dar visko nepasakytą, tiek daug.. Laikas geriausias vaistas, nuo visko.. Atiduodu save jam, jei žmonėm lemta būti kartu paprastai jie suranda kelia atgal. Labai noriu tuo tikėti. Bet ar jis bus mano lemtis, dar nežinau. Žinau tik tiek,kad nepamiršiu jo, prisiminsiu jį kaip tą žmogų, kuris nieko nesakydamas priversdavo mane eiti iš proto.. Tiesiog jis buvo toks, kurio pamiršti neįmanomą. Toks kurio pamiršti dar nenorėsiu gana ilgą laiką.. Kurio niekada neturėjau šalia savęs.. Bet jei žmonėm gerą kartu argi svarbu koks jų statusas?

Mintimis jis sugrįš pas mane, ar ilgam, nežinau. *