Taip, pripažįstu, aš pasidaviau. Bet pasidaviau jau kur kas seniau, pasidaviau tada, kai Jis pats savo noru užvėrė duris man prieš akis, užvėrė duris į savąjį gyvenimą.Kai atsisakė manęs, mūsų.. Ir dabar aš suprantu, kad skausmas ir nusivylimas visgi laimėjo, tai jie, tarsi ištrynė mano jausmus jam. Tačiau neištrynė prisiminimu ir ilgesio, kurie man vis dar neleidžia, ramiai miegoti naktimis. Nors ir viskas liko praeitį ir dabar viso to nebėra, aš šypsausi. Nepaisant visko. Nepaisant to, kad atrodo visai nesenai tai Jis buvo mano gyvenimo prasmė, Jis buvo dalelė manęs. Bet aš ją išmečiau, sunaikinau. Pasidaviau. Bet Nesigailiu.

Juk kam kovoti dėl žmonių, kurie nekovojo dėl tavęs, kai tau to labiausiai reikėjo.. Kam gaišti savo laiką žmogui,kuriam žinai, nesi tokia svarbi, koks buvo tau jis.. Kam kankintis, jei gali tiesiog išeiti? Ir kaip gali pasakyti, be skausmo, viso, žmogui, kuris kažkada buvo tavo gyvenimo prasmė..?

Bet juk jai būtų buvęs tikrai Reikalingas, ir būtų likę nors šiek tiek jausmų, nebūčiau išėjus,juk nebūčiau pasidavus.. O gal jis tiesiog neturėjo leisti man pasiduoti.