Neberandu žodžiu kaip apibūdinti tai,ką jaučiu pastaruoju metu. Tuštuma. Visiška. Pati sau patariu, pati save drąsinu, pati šluostausi sau ašaras nuo veido, pati sau įsakau eiti į priekį. Žinot, tą jausmą kai esi patalpoje pilnoje žmonių, bet jautiesi vienišas, nuolat. Kai atrodo, kad viskas iš esmės yra gerai, bet viduje taip tuščia, nėra su kuo pasikalbėti, nėra kam nusišypsoti, kam pasipasakoti.. Lieki pats su savimi, o viduje tokia painiava, tokia tuštuma, velniškai sunku tai atlaikyti, visko būna tiesiog per daug. Akyse nėra ašarų, bet viduje lyja, vis bėgi ir bėgi nuo savęs, vis meluoji sau, apsimetinėji, vaidini stipria, nes nebeturi kito pasirinkimo..