Aš išsikapstysiu savu būdu, bet išsikapstysiu, išsikapstysiu iš viso šito šūdo kuriame esu šiuo metu..

Kuris neleidžia naktimis man ramiai miegoti,tiesą sakant neprisimenu kada paskutinį kartą užmigau tuščia galvą, apie nieką negalvodama, pasiilgau to jausmo. Nuoširdžiai. Nes dabar nuolat apie kažką mastau, nebūtinai apie jį, tiesiog susirandu minčių kurios nešą mane į gilią duobę.Skausmo duobę. Ir ypač naktimis, kai niekas nemato, kai niekas neklausinėja tų pačių be prasmių klausimų. Ir visi jie būną apie jį.. Apie tą kurio nemačiau jau ilgą laiką, apie tą kuris vis dar aplanko mane sapnuose, apie tą, kurį velniškai noriu pamiršti,tiesiog noriu jo nesiilgėti. Daugiau nieko. Ar daug prašau?..

Jaučiuosi vienišą gal būt tame ir yra visą problemą.. Kiti gal būt tai pavadintu laisvę, o aš vienatvę.. Laisvę suvokiu kaip tą savoką kai tau palengvėja, kai išlipi iš skausmo duobės ir pradedi nuoširdžiai šypsotis dėl atrodo visai nereikšmingu dalyku, o vienatvė kai tu atsiveri žmogui, pasitiki juo, jauti jam jausmus, o jis to nevertina. Tada jautiesi sušiktai blogai. Bet aš nieko nekaltinu, pati žinau, kad esu kaltą dėl visų dalykų atsitikusių mano gyvenime, tiesiog kartais norėčiau pradingti, tik tiek, nieko daugiau.